Jei kada nors abejojote, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas, ši istorija jus tuo tikrai įtikins!
Vėžiu sergantis pacientas Danielis Hove ir jo šuo Gunneris buvo kartu iki paskutinio atodūsio, ir tik kelių valandų bėgyje abu mirė. Apie tai rašė „Zooprendente“.
Danielis Hove sirgo kasos vėžiu. Danielio šeima jį palaikė, sergant šia sunkia liga, o 11-metis labradoras Gunneris buvo toks prisirišęs, labai ištikimas ir niekada nepaliko savininko. Gunneris ligoninėje gavo atskirą vietą palatoje, kad galėtų palaikyti Danieliui draugiją. Ir naktį, ir dieną Gunneris gulėjo, stebėdamas savo šeimininką.
Danielio sveikatai pablogėjus, pablogėjo ir Gunnerio sveikata. Kai abu ėmė jaustis blogai, o Gunneris nebegalėjo net paeiti, šeima turėjo priimti sunkų sprendimą nuvežti jį pas veterinarą, kad jis būtų užmigdytas…
„Jei tėvas buvo liūdnas, šuo irgi liūdėjo. Jei mano tėvas buvo neramus, šuo taip pat buvo neramus. Kai tėvas sunegalavo, šuo taip pat susirgo,“ – pasakojo jo dukra Marie Heather.
Danielius ir Gunneris iki mirties visur buvo kartu. Kai Danielis paskutinį kartą įkvėpė oro, tai padarė ir jo šuo Gunneris.
„Visada galvojau, kas būtų blogiau Gunneriui – ar jį užmigdyti, ar kad jis pamatytų tėvo mirtį. Mes visada žinojome, kad jie išeis iš šio pasaulio tuo pačiu metu, bet negalvojome, kad tai įvyks tą pačią dieną ir jų išėjimas skirsis tik keliomis valandomis,“- sakė ji.
„Gunneris negalėjo gyventi be tėvo, manau, jis pasirinko išeiti kartu su juo,“ – tęsė Marie.
Keliavo po visą pasaulį
Marie paskelbė tėvo ir šuns istoriją, taip pat nuotraukas savo socialiniame tinkle „Facebook“. Ir neilgai trukus apie šią jaudinančią istoriją buvo parašyta viso pasaulio laikraščiuose. Tai Marie labai vertina.
Dukra davė kelis interviu ir dalyvavo vietinėje televizijos laidoje. „Facebook“ paskyros įraše ji rašė:
„Esu labai priblokšta tokio atsako, kurį gavo mano tėvo istorija. Su manimi susisiekė viso pasaulio žiniasklaida ir žmonės, kurie skaitė jo istoriją.
Dažniausiai, kalbant prieš kamerą, mane ištinka panika. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad kalbėsiu su žiniasklaidos atstovais, bet šį kartą viskas buvo kitaip. Niekada dėl to nejaučiau panikos, pilvo skausmo, baisaus vidinio balso ir net nejaučiau šiurpuliukų. Buvau savimi, rami ir susikaupusi. To daug labiau galima buvo tikėtis iš tėvo. Savo darbe jis keletą kartų buvo žiniasklaidos dėmesyje. Visada buvo smagu matyti, kad jis yra vietinių naujienų herojus.
Kaip dabar prisimenu, manau, kad jis visą laiką buvo šalia manęs, padėjo man išlikti ramiai ir susikaupusiai. Aš neįsivaizduoju, kaip aš galėjau pasakoti šią istoriją, praėjus dviem dienoms po jo mirties, nenubraukdama ašaros ir nepalūždama“.
