Jau vaikystėje Ronnie Lindholm norėjo pabėgti iš gilių Västerbotten miškų, toli Švedijos šiaurėje, iš Granö miestelio. Ronnie norėjo kitokio gyvenimo, miesto gyvenimo ir norėjo matyti daugiau saulės bei šilumos. Po kelerių metų jis apsigyveno Uppsalos mieste netoli Stokholmo. „Netoli Stokholmo gyvenau 34 metus ir labai mėgavausi savo darbu, laisvalaikiu ir šeima. Buvau visiškai tikras, kad daugiau niekada negrįšiu į Västerbotten,“ – pasakojo Ronnie Aftonbladet.
Nepaisant to, kad Ronnie didžiąją gyvenimo dalį gyveno 670 kilometrų toliau į pietus, jis ir jo mama visada palaikė artimus ryšius. Kiekvieną rytą apie septintą valandą jis jai skambindavo pasiklausti, kaip jai sekasi.
„Kalbėdavomės apie viską, didelius ir mažus rūpesčius, ir kiekvieną vasarą atvykdavau pas ją į svečius.“ Kai 2018 m. vasarą Ronnie atvyko į Granö, jo mamai Brittai labai skaudėjo kojų kelius. Ji atėjo jo pasitikti su savo naująja vaikštyne.
„Ji tada nesijautė gerai. Ji gyvena dideliame name ir turi įlipti į stačią kalvą, kad pasiektų savo namo duris. Ji yra stipri moteriškė, bet taip gyventi jai tapo beveik neįmanoma,“ – sakė jis Švedijos laikraščiui.
Taip Ronnie pradėjo galvoti apie būtinus gyvenimo pokyčius. Iki pensijos buvo likę dar keli metai, bet vaikai jau buvo suaugę. Ir jis toliau papasakojo apie savo sprendimą laikraščiui: „Tiesą sakant, tai nebuvo sunkus sprendimas. Mama buvo šalia manęs visą gyvenimą, todėl dabar atėjo mano eilė jai padėti“.
Butą Stokholme perėmė suaugę Ronnie vaikai. Jis anksti išėjo į pensiją ir padarė tai, ko niekada nemanė, kad nutiks: sėdo į automobilį ir persikėlė į savo senus namus Granö miestelyje, šiaurės Švedijoje. Vėliau paaiškėjo, kad jo mama turėjo net du klubo lūžius. Todėl jai labai reikėjo Ronnie pagalbos. „Esu be galo laiminga ir dėkinga, kad jis man padeda, jog vis dar galiu likti čia gyventi. Jaučiuosi saugiai ir manimi iš tiesų gerai rūpinasi”, – sakė Britta.
