Pirmą kartą astronomams pavyko užfiksuoti akimirką, kai supermasyvi juodoji skylė, blyksniu išspinduliavusi galingą energijos pliūpsnį, iškart sukuria milžinišką, reliatyvistiniu greičiu į kosmosą šluojantį vėją.
Taip vadinamas ultragreitas išmetimas (angl. ultrafast outflow, UFO) išmatuotas skriejantis maždaug 19 procentų šviesos greičio vakuume – apie 57 000 kilometrų per sekundę. Tai nėra greičiausias kada nors užfiksuotas toks srautas, tačiau tai pirmasis atvejis, kai stebėtas visas procesas nuo supermasyvios juodosios skylės blyksnio pradžios iki jo sukelto ultragreito vėjo susiformavimo ir evoliucijos.
„Dar niekada nematėme, kad juodoji skylė taip greitai sukurtų tokio greičio vėjus“, – sako Nyderlandų kosminių tyrimų organizacijos (SRON) astronomas Liyi Gu. – „Pirmą kartą stebėjome, kaip staigus rentgeno spindulių blyksnis iš juodosios skylės iškart sukelia ultragreitus vėjus, kurie susiformavo vos per vieną dieną.“
NGC 3783 – ideali laboratorija stebėjimams
Galaktika NGC 3783 – tai graži juostinė spiralinė galaktika, esanti maždaug už 130 milijonų šviesmečių. Ji pasisukusi taip, kad į Žemę yra atsukta savo disku, todėl gauname puikų vaizdą į aktyvią supermasyvią juodąją skylę jos centre.
Ši juodoji skylė, supermasyvių objektų masteliu, yra gana „kukli“ – jos masė prilygsta maždaug 28 milijonams Saulės masių. Tačiau ji itin intensyviai ryja aplink ją esančią medžiagą, dėl to galaktikos centras ryškiai švyti ir mirga, kai dulkės ir dujos jos galingame gravitaciniame lauke sąveikauja ir įkaista.
Juodosios skylės „saulės žybsnis“
Šis konkretus blyksnis, užfiksuotas rentgeno spindulių diapazone naudojant ESA teleskopą „XMM-Newton“ ir Japonijos vadovaujamą misiją XRISM, greičiausiai kilo dėl magnetinio lauko gijelės prie juodosios skylės, kuri nutrūko ir vėl susijungė. Tai tas pats fizikinis variklis, kuris Saulėje sukelia galingus žybsnius, tik šiuo atveju – gerokai didesniu masteliu.
2024 m. liepą aptiktas įvykis iš esmės yra supermasyvios juodosios skylės analogas saulės žybsniui. Tyrėjai užfiksavo staigų kietųjų rentgeno spindulių srauto padidėjimą, po kurio sekė minkštųjų rentgeno spindulių pikas – tai būdingas žybsnio požymis.
Maždaug po 12 valandų po blyksnio jie aptiko signalą, atitinkantį ultragreito išmetimo savybes – tai panašu į vainikinę masės išmetimo bangą Saulėje, kai milijardai tonų plazmos kartu su magnetiniais laukais tarsi „nusičiaudėjant“ išmetami į kosmosą.
Panašūs procesai skirtinguose Visatos masteliuose
Šis įspūdingas stebėjimas dar kartą parodė, kaip panašiai Visata gali elgtis esant labai skirtingiems masteliams – nuo mūsų žvaigždės iki galaktikų centrų monstrų.
„Sutelkus dėmesį į aktyvią supermasyvią juodąją skylę, šiems dviem teleskopams pavyko aptikti tai, ko iki šiol nebuvome matę: greitus, ultragreitus, blyksnio sukeltus vėjus, primenančius tuos, kurie susidaro Saulėje“, – sako ESA astronomas Erik Kuulkers.
„Kas džiugiausia – tai leidžia manyti, kad Saulėje ir aukštos energijos aplinkose vykstančios fizikinės procesijos visoje Visatoje gali būti stebėtinai panašios.“
