Jeigu kada nors pastebite savo šunį kruopščiai slepiantį brangų skanėstą po pagalve, sofos plyšyje ar užkasantį jį kiemo žemėje, tikriausiai susimąstote: ar jis ruošiasi pasaulio pabaigai? Nors toks vaizdas primena komiško filmo sceną, tikroji priežastis yra kur kas gilesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Šiuolaikiniai keturkojai, kad ir kokie būtų ištikimi, socialūs ir pripratę prie minkštų guolių, vis dar nešiojasi tūkstančius metų menančius instinktus. Vienas ryškiausių jų – įgimtas troškimas slėpti vertingus daiktus ateičiai.
Kodėl šunys slepia maistą, žaislus ir skanėstus?
Mokslininkai šį elgesį vadina kaupimu, arba caching. Tai strategija, kai gyvūnai paslepia maistą vėlesniam laikui. Šis reiškinys būdingas daugeliui rūšių: voverės slepia riešutus, krankliai užkasa maisto likučius, o laukiniai žinduoliai, tokie kaip vilkai ar lapės, išsklaido atsargas skirtingose vietose. Šunys perėmė būtent pastarąjį – sklaidomo kaupimo – modelį, kai sukuriama daug mažų slėptuvių tam, kad praradus vieną, kitos išliktų saugios.
Toks elgesys kilo iš jų protėvių gyvenimo sąlygų. Laukiniai šunys medžiojo, o maisto atsiradimas buvo nenuspėjamas ir dažnai susijęs su rizika. Todėl bet kokie rasti likučiai būdavo slepiami, kad būtų galima prie jų sugrįžti, kai maisto šaltiniai išseks. Šiandien naminiai šunys nebemedžioja, o jų maistas visiškai priklauso nuo jūsų, tačiau instinktas išlieka toks pat stiprus.
Įdomu tai, kad šunys savo slėptuvių vietas prisimena ne tik pasitelkdami uoslę. Jie naudoja ir erdvinę atmintį: stebi aplinką, įsimena tam tikrus namų ar kiemo taškus, kurie atrodo tinkami slėpimui, ir vėliau į juos sugrįžta.
Ar tai reiškia, kad šuo bijo likti alkanas?
Dažnas klausimas – ar šuo slepia daiktus todėl, kad nerimauja dėl maisto ateityje? Atsakymas: paprastai ne. Šiuolaikiniai naminiai šunys nesitiki bado dienų ir nekaupia atsargų racionaliai, kaip tai darytų žmogus. Jie vadovaujasi ne sąmoningu planavimu, o giliai įsišaknijusiu instinktu.
Vis dėlto yra išimčių. Gyvūnai, patyrę stresą, maisto trūkumą ar gyvenę gatvėje, gali slėpti daugiau. Tokiu atveju slėpimas jiems tampa ne tik instinktu, bet ir savotišku emociniu saugikliu, padedančiu įveikti ankstesnės patirties padarinius. Pastebima ir tai, kad labiau linkusios slėpti tos veislės, kurios istoriškai buvo kurtos medžioklei – pavyzdžiui, terjerai ar skalikai.
Kada slėpimas gali tapti problema?
Dažniausiai šuns noras ką nors paslėpti yra visiškai normalus ir nekelia rūpesčių. Tačiau kartais tai gali virsti problema: šuo paniškai saugo savo slėptuves, ima urgzti prie žmonių ar kitų gyvūnų, arba tiek daug kasa ir slepia, kad nuolat niokoja jūsų kiemą.
Tokiose situacijose verta sustoti ir apmąstyti, ar šuns poreikiai tikrai patenkinami. Dažnai problema kyla ne iš paties slėpimo, o iš nuobodulio, per mažo fizinio aktyvumo, emocinės įtampos ar nesaugumo jausmo. Šunys neturi žodžių, tad jų elgesys tampa pagrindiniu būdu parodyti, kad kažkas jiems netinka.
Pirmasis žingsnis – kritiškai įvertinti kasdienę aplinką:
Ar šuo gauna pakankamai fizinio krūvio?
Ar turi pakankamai socialinio kontakto su žmonėmis ir kitais gyvūnais?
Ar turi galimybių patenkinti natūralius tyrinėjimo ir problemų sprendimo poreikius?
Kaip padėti šuniui ir sumažinti nepageidaujamą slėpimą?
Vienas veiksmingiausių būdų – suteikti šuniui alternatyvių galimybių saugiai ir kontroliuojamai išlieti savo instinktus. Tam puikiai tinka interaktyvūs maisto žaislai, uoslės (snuffle) kilimėliai, lėto ėdimo galvosūkiai. Juose jūs paslepiate skanėstus, o šuo turi juos surasti – tai imituoja natūralų maisto paieškos procesą ir gerokai sumažina norą kurti „slėptuves“ namuose ar kieme.
Tokie užsiėmimai mažina nuobodulį ir nerimą, padeda šuniui išlieti energiją ne griaunant aplinką, o susitelkiant į užduotį. Dažnai tai būna net veiksmingiau nei ilgas pasivaikščiojimas, nes dirba ne tik kūnas, bet ir protas.
Jeigu problema susijusi su resursų saugojimu – pavyzdžiui, šuo urgzdamas gina savo žaislus ar maistą – svarbiausia yra užtikrinti saugumą. Vertėtų pasirūpinti, kad namuose būtų daugiau žaislų, nei yra šunų, kad nekiltų konkurencija. Jei namuose gyvena keli šunys, juos geriau maitinti atskirai – už durų, vartelių ar atskirose zonose.
Esant rimtesniems elgesio iššūkiams, pravartu kreiptis į veterinarą, kuris prireikus rekomenduos gyvūnų elgsenos specialistą. Probleminis elgesys dažnai išsprendžiamas daug lengviau, nei atrodo, ypač jei imtasi veiksmų laiku.
Natūralus instinktas, o ne nelaimės signalas
Kitą kartą, kai pamatysite savo šunį kantriai stumiantį skanėstą po antklode ar energingai kasantį duobę kieme, prisiminkite: jis nelaukia bado žiemos ir neprotestuoja prieš jūsų parinktą skanėstą. Tai gyvas priminimas, kad po visais mūsų mylimų šunų žaismingais ir naminiais bruožais vis dar slypi laukinis protėvis, kurio instinktai neišnyko net po tūkstančių metų bendros istorijos su žmogumi.
