Jau daugelį metų mokslininkai kartoja tą pačią tiesą: kuo daugiau judame, tuo mažesnė vėžio rizika. Tačiau klausimas, kodėl taip yra, ilgą laiką liko be aiškaus atsakymo. Naujas tyrimas pagaliau pateikia intriguojantį paaiškinimą, atskleidžiantį paprastą, bet iki šiol nepastebėtą mechanizmą.
Pasirodo, judėjimas ne tik stiprina kūną – jis perprogramuoja viso organizmo metabolizmą taip, kad raumenys pradeda „suvalgyti“ vėžiui reikalingą kurą, palikdami naviką be energijos. Tai galima palyginti su vidine organizmo ekonomine sankcija, nukreipta prieš auglį.
Naujausi moksliniai duomenys leidžia į sportą žvelgti ne tik kaip į sveikos gyvensenos dalį, bet ir kaip į potencialiai labai svarbų sąjungininką vėžio prevencijoje. Šį atradimą padarė Jeilio universiteto mokslininkų komanda, tyrusi pelių, sergančių krūties vėžiu ir melanoma, metabolinius procesus. Rezultatai nustebino net patyrusius onkologijos ekspertus.
Tyrimas, keičiantis žaidimo taisykles: raumenys pradeda „vogti“ gliukozę iš navikų
Eksperimento metu pelės buvo suskirstytos į grupes pagal mitybą ir fizinį aktyvumą. Vienos gyveno įprastomis sąlygomis, kitos buvo šeriamos riebiu maistu, o daliai buvo sudarytos sąlygos nuolat judėti bėgimo rate.
Naudodami pažangius molekulinius žymeklius, mokslininkai tiksliai stebėjo, kur organizme keliauja gliukozė – pagrindinis energijos šaltinis tiek raumenims, tiek augliams. Paaiškėjo, kad fiziškai aktyvios pelės pradeda nukreipti gliukozę į raumenis, tarsi atimdamos ją iš auglio.
Tai – kritiškai svarbus atradimas. Navikai auga tik tuomet, kai gauna pakankamai „maisto“. Pakeitus energijos tiekimo kryptį, auglio ląstelės pereina į išgyvenimo režimą, lėtina augimą ir praranda gebėjimą aktyviai plisti.
Šis procesas buvo toks ryškus, kad po keturių savaičių sportavusios pelės, šeriamos riebiu maistu, turėjo gerokai mažesnius navikus nei tos, kurios maitinosi taip pat, bet nejudėjo. Nutukusios pelės, reguliariai bėgusios rate, sumažino navikų dydį beveik 60 procentų – tai skaičius, kurio nepavyksta ignoruoti.
Organizmo reakcija į judėjimą: įjungiami šimtai genų, o navikas patiria stresą
Tyrėjai nustatė, kad fizinė veikla aktyvuoja net 417 skirtingų metabolizmo genų, kurie veikia kitaip nei nejudančių gyvūnų organizme. Tai rodo, kad sportas nėra pavienis veiksnys – tai masinis viso kūno persitvarkymas, priverčiantis ląsteles dirbti kitu režimu.
Vienas svarbiausių atradimų – ryškiai sumažėjęs baltymo mTOR aktyvumas navikuose. Šis baltymas paprastai skatina ląstelių augimą ir dalijimąsi. Kai jo veikla slopinama, vėžinės ląstelės nebegali agresyviai daugintis.
Ši išvada ypač svarbi kuriant naujus gydymo metodus, galinčius imituoti fizinio aktyvumo poveikį net tiems pacientams, kurie dėl sveikatos būklės sportuoti negali. Jei pavyktų vaistais sukelti panašius metabolinius pokyčius, tai atvertų naujas galimybes onkologijoje.
Sportas – ne panacėja, bet labai galingas prevencijos įrankis
Mokslininkai pabrėžia, kad vien fizinis aktyvumas vėžio neišgydo. Tai sudėtinga liga, kuriai įtaką daro genetika, aplinkos veiksniai, imuninė sistema ir daugybė kitų mechanizmų. Vis dėlto faktas, kad du skirtingi navikų tipai – krūties vėžys ir melanoma – į fizinį aktyvumą reagavo panašiai, leidžia manyti, jog atrastas mechanizmas gali būti gana universalus.
Įdomu tai, kad pelės, kurios sportavo dar prieš navikų implantavimą, turėjo mažesnius auglius nei tos, kurios judėti pradėjo tik po jo. Tai rodo, kad aktyvumas svarbus ne tik kaip atsakas į ligą, bet ir kaip išankstinis organizmo paruošimas galimai grėsmei.
Tai suteikia papildomų argumentų gydytojams, raginantiems daugiau judėti visus, ypač turinčius antsvorio. Tyrimas parodė, kad nutukusios pelės ypač stipriai reagavo į sportą, todėl galima manyti, kad fizinis aktyvumas padeda bent iš dalies kompensuoti su viršsvoriu susijusią riziką.
Kodėl šis atradimas toks svarbus ateities medicinai?
Jeilio universiteto tyrėjų komanda planuoja tęsti darbą su žmonių organizmu, siekdama išsiaiškinti, ar tie patys mechanizmai veikia ir žmogaus ląstelėse. Jei tai pasitvirtins, atsivers galimybės kurti visiškai naujas onkologinių ligų prevencijos ir gydymo strategijas.
Ateityje galime sulaukti terapijų, kurios sutelktų dėmesį į metabolizmo keitimą ir energijos srautų nukreipimą nuo auglių. Toks požiūris ypač svarbus pacientams, negalintiems užsiimti intensyviu sportu dėl širdies, plaučių ar judėjimo sutrikimų.
Jei pavyktų sukurti vaistus, imituojančius fizinio krūvio sukeltus pokyčius, tai būtų didelis proveržis onkologijoje. Mokslininkų teigimu, į sportą reikia žvelgti ne kaip į vieną atskirą veiklą, o kaip į viso organizmo pertvarką.
Fizinis aktyvumas – tai sisteminė reakcija, keičianti genų veiklą, metabolizmą ir naviko aplinką. Būtent ši visuma ir gali paaiškinti, kodėl judėjimas tampa tokia galinga prevencine priemone.
Išvada: judėjimas – paprastas žingsnis su milžinišku poveikiu
Šis tyrimas patvirtina tai, ką daugelis iki šiol jautė intuityviai, bet kas dar nebuvo taip aiškiai parodyta: reguliarus fizinis aktyvumas ne tik stiprina kūną, bet ir riboja navikų augimą, atima iš jų pagrindinį energijos šaltinį ir sukelia metabolinį stresą.
Visa tai vyksta tyliai, be mūsų tiesioginio pojūčio, tačiau gali reikšmingai padėti organizmui kovoti su viena pavojingiausių ligų. Nors dar reikia galutinai įrodyti, kad tie patys mechanizmai veikia žmogaus kūne, kryptis aiški: judėjimas yra viena paprasčiausių, pigiausių ir lengviausiai prieinamų investicijų į ilgalaikę sveikatą.
