Karo technologijos šiandien keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau. Tai, kas vakar atrodė patikima ir nepažeidžiama, šiandien tampa lengvu taikiniu pigiam, vos kelis šimtus eurų kainuojančiam dronui. Ši realybė priverčia kariuomenes iš naujo permąstyti šarvuotųjų pajėgų vaidmenį.
Tankai, dešimtmečius simbolizavę galios viršenybę, dabar patys tampa aukomis – ne nuo raketų, o nuo skraidančių improvizuotų minų. Amerikiečių inžinieriai pateikė atsaką, galintį iš esmės pakeisti karo lauką. Tai ne dar viena plieninė apsauga, ne storesni šarvai ir ne galingesni sensoriai. Tai – oro galia, kurią tankai pagaliau gauna į savo rankas.
Dronai – nauja grėsmė šarvuotajai technikai
Šiuolaikiniuose konfliktuose tradicinės prieštankinės priemonės nebėra pagrindinis tankų priešas. Vis dažniau juos sunaikina ne raketos, o maži sprogstamieji dronai, iš viršaus smogiantys į silpniausiai apsaugotas bokštelio vietas. Karas Ukrainoje tapo šio pokyčio laboratorija: dronai, dar visai neseniai laikyti tik papildoma žvalgybos priemone, šiandien yra vieni pagrindinių tankų medžiotojų.
Tai atskleidė skaudžią tiesą – net brangiausias ir moderniausias šarvuotas kolosas nedaug ko vertas, jei virš jo galvos skraido nematomas, tylus ir pigus priešininko užtaisas. Šimtus milijonų kainuojančios tankų programos gali būti neutralizuojamos vos kelis šimtus eurų kainuojančia technologija.
PERCH – radikalus atsakas į naują karo realybę
Būtent čia į žaidimą įžengia PERCH – modulinė loitering tipo dronų paleidimo sistema, kurią JAV gamintojas „General Dynamics Land Systems“ integravo į M1A2 SEPv3 „Abrams“ tanką. Ši naujovė gali iš esmės pakeisti šarvuotosios technikos naudojimo taktiką.
PERCH esmė paprasta, bet revoliucinė: tankas ne tik ginasi nuo dronų, bet pats tampa jų baze, „akimis“ ir „dantimis“. Vietoj to, kad šarvuotas galiūnas lauktų pasalos iš oro, jis pats siunčia savo dronus į priekį – tikrinti aplinką, identifikuoti grėsmes ir jas sunaikinti dar prieš tampant matomam. Taip tankui suteikiamas visiškai naujas vaidmuo: iš vien tik žemės dominavimo įrankio jis virsta mobilia dronų platforma.
PERCH sistema – paprastesnė integracija, nei gali pasirodyti
Vienas didžiausių PERCH privalumų – moduliškumas. Sistema tvirtinama į vietą, kuri standartiniame „Abrams“ tanka naudojama įrangos dėžei, todėl nereikia jokių konstrukcinių pakeitimų. Jokio suvirinimo, pjovimo ar bokštelio modifikacijų. Tai reiškia, kad visa tankų flotilė galėtų būti aprūpinta šia sistema greitai ir be didelių išlaidų.
Į PERCH paleidimo modulį gali būti įkraunamos įvairios „AeroVironment Switchblade“ dronų versijos. Mažieji „Switchblade 300“ skirti žvalgybai ir smūgiams prieš lengvai šarvuotus taikinius, o galingesni „Switchblade 600“, turintys iki 40 minučių skrydžio laiką ir kumuliacinę kovinę galvutę, pajėgūs sunaikinti priešo tanką ar įtvirtintą poziciją. Tai suteikia tankui iki šiol neturėtų galimybių – smogti tiksliai, iš didelio nuotolio ir be tiesioginio kontakto su priešu.
Gamintojas jau planuoja visiškai integruoti PERCH su tanko kompiuterinėmis sistemomis, kad dronų vaizdas ir misijų valdymas būtų rodomi įgulos ekranuose taip, lyg tai būtų dar vienas organiškas tanko ginklas.
PERCH bandymai įrodė – tai ne teorinė idėja
Spalio pabaigoje Fort Hudo poligone JAV kariai išbandė PERCH galimybes realistinėmis sąlygomis. „Abrams“ tankas su įrengtu PERCH moduliu judėjo nelygiu reljefu, o įgula dronais vykdė žvalgybą ir naikino simuliuotus taikinius, esančius už horizonto.
Pirmiausia „Switchblade 300“ dronai atliko žvalgybą, vėliau „Switchblade 600“ smogė tiksliniams objektams. Ankstesnėje AUSA 2025 parodoje sistema susilaukė didelio dėmesio kaip priemonė vykdyti „už horizonto“ atakas be jokių konstrukcinių tanko pakeitimų. Fort Hudo bandymai patvirtino – tai ne tik koncepcija, o realiai veikianti technologija, pasirengusi transformuoti šarvuotųjų pajėgų taktiką.
Tankai – nebe vien taikiniai, o medžiotojai
Esminis šio sprendimo privalumas – tankas gali išlikti visiškai paslėptas, bet tuo pat metu matyti ir smogti ten, kur priešas to nesitiki. Jis gali stebėti miestuose ar miškuose pasislėpusius taikinius, tikrinti artilerijos apšaudymo rezultatus, identifikuoti priešo stebėjimo punktus – ir visa tai atlikti nekeliančiai tiesioginės rizikos įgulai.
Taip formuojama nauja karo architektūra: kiekviena platforma – tankas, pėstininkų kovos mašina ar UAV – tampa sensoriaus ir smūgio kombinacija. Tai leidžia kurti tinklinę ugnies struktūrą, kurioje informacija ir ugnies smūgiai perduodami tarp skirtingų platformų. Šarvuotosios pajėgos tampa daug autonomiškesnės ir mažiau priklausomos nuo išorinių žvalgybos šaltinių.
PERCH sistema gali būti integruota ne tik į „Abrams“ tankus. Ji pritaikoma ir pėstininkų kovos mašinoms, šarvuočiams, net ratinėms kovinėms platformoms. Taip visa brigada gali veikti kaip viena, dronais paremta kovinė sistema.
Dar reikia įrodyti, bet kryptis – aiški
PERCH dar laukia ilgas testavimo ir vertinimo kelias. Kariškiai turės įvertinti sistemos patikimumą įvairiomis oro ir kovinėmis sąlygomis, apskaičiuoti realius eksploatavimo kaštus, parengti mokymų programas įguloms. Tik tada sistema galės tapti įprasta tarnybos dalimi.
Vis dėlto jau dabar akivaizdu: tankai nebėra pasyvūs sunkiasvoriai, laukiantys smūgio iš oro. Jie virsta daugiasluoksnėmis kovos platformomis, kuriose žemės ir oro pajėgumai susilieja į vieną sistemą.
PERCH – tai ženklas, kad tankų era dar nesibaigė. Ji transformuojasi. Ir ši transformacija gali būti tokia reikšminga, kad ateities kovose šarvuotieji kolosai taps nebe lengvais taikiniais, o moderniais, mobiliais oro žvalgybos ir tiksliųjų smūgių centrais.
