Šiandien žmogus gali nuskristi į kosmosą greičiau nei bet kada anksčiau, tačiau net moderniausia technika kartais bejėgė prieš tylą. NASA patvirtino netikėtai praradusi ryšį su MAVEN – vienu svarbiausių Marso orbitinių zondų, daugiau nei dešimtmetį padėjusiu suprasti, kodėl iš buvusios drėgnos ir gyvybei palankios planetos Marsas virto šaltu, sausų dulkių pasauliu. Ši žinia ne tik sukrėtė mokslininkų bendruomenę, bet ir iškėlė rimtus klausimus apie būsimų misijų saugumą bei mūsų pastangas įminti Raudonosios planetos paslaptis.
MAVEN (angl. Mars Atmosphere and Volatile Evolution) nuo 2014 m. sėkmingai skriejo aplink Marsą, kol 2025 m. gruodžio 6 d. patyrė lemtingą sutrikimą. Tą dieną, kaip įprasta, aparatas kelioms minutėms pranyko už planetos disko – tai visiškai rutininė orbitinio skrydžio fazė. Tačiau šįkart, zondui vėl pasirodžius iš šešėlio, NASA Žemės stotys nebegavo jokio signalo.
Gruodžio 9 d. agentūra oficialiai patvirtino: ryšys su 11 metų tarnavusiu aparatu prarastas. Nedelsiant pradėtas intensyvus galimo gedimo tyrimas ir bandymai aptikti bent menkiausią radijo signalą.
Išankstiniai duomenys rodo, kad prieš dingimą visi MAVEN sistemų parametrai buvo idealūs. Tai reiškia, jog sutrikimas įvyko staiga ir, tikėtina, nėra tiesiogiai susijęs su ankstesniais techniniais iššūkiais. Labiausiai neramina tai, kad zondas dingo būtent tuo momentu, kai turėjo saugiai atnaujinti ryšį – tokie scenarijai yra reti ir sunkiai prognozuojami.
Vienas iš septynių, bet itin reikšmingas: kuo MAVEN toks svarbus?
MAVEN yra vienas iš septynių šiuo metu aktyviai Marsą stebinčių orbitinių aparatų. Jis pradėjo kelionę 2013 m., o 2014 m. įsitvirtino Marso orbitoje, gavęs misiją, kuri šiandien vadinama viena svarbiausių per visą Raudonosios planetos tyrimų istoriją. Jo pagrindinis tikslas – tirti viršutinę Marso atmosferą, jonosferą ir Saulės vėjo poveikį planetos oro sluoksniams.
Būtent MAVEN pateikė atsakymą į vieną didžiausių Marso mįslių – kur dingo vanduo. Zondo duomenys parodė, kad stiprios dulkių audros iškelia drėgmę aukštai į atmosferą, kur ji palaipsniui nušluojama Saulės vėjo. Taip per milijonus metų Marsas prarado didžiąją dalį savo vandens ne į paviršių, o į kosmosą. Ši hipotezė tapo esmine šiuolaikinės planetologijos teorijos dalimi ir pakeitė supratimą apie planetų evoliuciją.
Tačiau tai tik dalis MAVEN indėlio. Misija taip pat:
- sudarė detalius Marso vėjų žemėlapius;
- atskleidė nematomą magnetinę „uodegą“, kurią formuoja Saulės vėjo srovės;
- aptiko vadinamąjį „sputtering“ mechanizmą, spartinantį lakiųjų elementų išsiskyrimą iš atmosferos;
- užfiksavo iki tol nežinotą protonų pašvaistės reiškinį.
Visa ši informacija padėjo geriau suprasti, kodėl du iš pradžių panašūs pasauliai – Žemė ir Marsas – evoliucionavo taip skirtingai. Viena planeta išliko pilna vandens ir gyvybės, o kita virto negailestingu šalčio ir dulkių tyru.
Daugiau nei mokslinis detektyvas: MAVEN ryšys su roveriais
Dažniausiai MAVEN minimas kaip atmosferos tyrėjas, tačiau jo vaidmuo buvo ir labai praktiškas. Zondas turėjo UHF ryšio sistemą, veikusią kaip tarpinė stotis tarp Marso paviršiuje dirbančių roverių Curiosity ir Perseverance bei Žemės. Tai reiškia, kad MAVEN ne tik siuntė savo mokslinius duomenis, bet ir padėjo palaikyti nuolatinį ryšį su robotais, kurie kasdien analizuoja uolienas, gręžia planetos paviršių ir ieško pėdsakų, galinčių liudyti kadaise egzistavusią gyvybę.
Šio ryšio praradimas gali turėti įtakos duomenų perdavimo greičiui ir patikimumui. Nors orbitoje yra ir kitų ryšio mazgų, MAVEN buvo vienas patikimiausių. Todėl NASA siekia ne tik nustatyti gedimo priežastį, bet ir įvertinti, ar panašus scenarijus galėtų pasikartoti kitoms misijoms.
Tyla, kelianti nerimą ir klausimus apie ateitį
NASA skelbia, kad „kosminio aparato ir operacijų komandos tiria anomaliją ir siekia išspręsti situaciją“. Vis dėlto iki šiol nėra aišku, ar MAVEN dar siunčia bent silpną signalą, ar visiškai nutylęs. Toks staigus ir nepaaiškinamas ryšio praradimas priskiriamas prie itin retų incidentų, todėl tyrimas gali užsitęsti.
Jei MAVEN nebeatsilieps, tai reikš ne tik vieno zondo netektį. Tai būtų skaudus priminimas, kad net pažangiausios kosminės misijos yra trapios. Kartu tai privers būsimų Marso ir kitų planetų tyrimų planuotojus dar kartą peržiūrėti komunikacijos strategijas, įvertinti Saulės vėjo poveikį ir sudėtingas aplinkos sąlygas.
Jeigu NASA pavyktų atkurti ryšį, MAVEN taptų dar svarbesniu pavyzdžiu, kaip misijos gali būti išgelbėtos net po rimtų sutrikimų. O jo surinkti duomenys ir toliau padėtų ruoštis tam momentui, kai žmonija pagaliau žengs pirmuosius žingsnius Marso paviršiuje.
