Bermudų salos jau seniai kelia galvosūkį mokslininkams. Ir ne dėl netoliese esančio garsiojo Bermudų trikampio, o todėl, kad jos įsikūrusios ant iškilusios Žemės plutos masės, kuri, remiantis tradicinėmis geologinėmis teorijomis, apskritai neturėtų egzistuoti.
Du seismologai – Williamas Frazeris iš Carnegie mokslo instituto ir Jeffrey’us Parkas iš Jeilio universiteto – pasiūlė naują šio reiškinio paaiškinimą.
Geologai jau seniai svarsto, kaip apskritai susidarė Bermudų salos. Bermudų archipelagą sudaro 181 sala – tai senovinio ugnikalnio iškilę fragmentai, susiformavę maždaug prieš 33 milijonus metų sekliame mantijos sluoksnyje.
Kodėl Bermudai kitokie nei Havajai?
Paprastai tokios vulkaninės salų grandinės kaip, pavyzdžiui, Havajai, turi keletą būdingų požymių: eilę skirtingo amžiaus ugnikalnių, vis dar vykstančią vulkaninę veiklą ir giliai mantijoje įsišaknijusį mantijos pliumą.
Šis pliumas dažniausiai ir palaiko vadinamąjį vandenyno dugno „išbrinkimą“ (swell) – geologinį iškilimą, susidarantį, kai iš gilumos kyla karšta, mažiau tanki medžiaga, panašiai kaip po oda susiformuoja pūlinukas.
Bermudų srityje toks iškilimas tikrai egzistuoja, tačiau mantijos pliumo požymių nerandama. Kadangi nėra jokių ženklų, kad čia būtų vykusi vulkaninė veikla per pastaruosius milijonus metų, toks iškilimas (ir jį iškėlusios salos) jau seniai būtų turėję nuslūgti po vandenynu. Tačiau jos vis dar išlieka virš vandens.
Žvilgsnis gilyn: ką parodė žemės drebėjimų bangos
Frazeris ir Parkas išanalizavo žemės drebėjimų sukeltus virpesius, sklindančius per mantiją po Bermudais. Šios bangos tankesnėmis uolienomis keliauja greičiau, o retesnėmis – lėčiau, tad jų forma leidžia spręsti, kas slypi po paviršiumi.
Šiuo atveju seismologai aptiko požymių, kad maždaug 20 kilometrų (apie 12 mylių) storio palyginti mažo tankio uolienų sluoksnis atlieka tą darbą, kurį paprastai atliktų kylantis mantijos pliumas: savo plūdrumu jis kelia žemyną į viršų ir formuoja iškilimą, laikantį archipelagą virš skaidrių Atlanto vandenų.
„Mes identifikavome požymius, susijusius su maždaug 20 kilometrų storio uolienų sluoksniu po vandenyno pluta, kuris iki šiol nebuvo aprašytas“, – savo straipsnyje aiškina tyrėjai.
„Šis storas sluoksnis po pluta greičiausiai susidarė tada, kai Bermudų regionas buvo vulkaniškai aktyvus prieš 30–35 milijonus metų, ir gali palaikyti stebimą batimetrinį iškilimą.“
Toks vadinamasis underplating (apatinis plutos „apdėjimas“ papildomu sluoksniu) yra tik viena iš galimų šių seisminių duomenų interpretacijų. Vis dėlto būtent jis gali būti pagrindinė priežastis, dėl kurios Bermudų salos dar neatsidūrė Atlanto vandenyno dugne – bent jau tol, kol jūros lygis dar labiau nepakils.
