Ar kada nors matėte šunį, visiškai susitelkusį į tai, kaip paslėpti brangų skanėstą po antklode, už sofos pagalvės ar ką tik iškastoje duobėje kieme?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jis elgiasi kaip paranojiškas „pasaulio pabaigos“ ruošėjas, tačiau šunys nekaupia maisto dėl nerimo ar baimės, jog artėja katastrofa.
Iš tikrųjų taip jie parodo, kaip jų evoliucinė praeitis vis dar formuoja dabartinį elgesį. Ši „į ateitį žvelgianti“ strategija suteikia unikalią galimybę geriau suprasti, kaip galime jiems padėti gyventi laimingiau ir sveikiau.
Kodėl šunys slepia maistą, skanėstus ir žaislus?
Galbūt esate girdėję terminą „kaupimas“ (angl. caching) – tai mokslinis pavadinimas elgesiui, kai maistas slepiamas įvairiose vietose, kad būtų suėstas vėliau. Toks elgesys itin paplitęs gyvūnų pasaulyje – nuo voverių iki varnų ir vilkų.
Paprastai skiriami du pagrindiniai kaupimo tipai.
„Sandėliavimas vienoje vietoje“ (larder hoarding) – tai elgesys, kai, pavyzdžiui, voverė kaupia riešutus vienoje ar dviejose vietose ir vėliau iš tų atsargų maitinasi visą žiemą.
Kitas tipas – „išsklaidytas kaupimas“ (scatter hoarding). Tokiu atveju gyvūnai nedideles maisto atsargas slepia daugybėje skirtingų vietų. Taip sumažėja rizika, kad vienas konkurentas ras ir atims viską, o pats gyvūnas liks be atsargų liesesniam laikotarpiui. Šis elgesio tipas dažniausiai pastebimas laukinėms šuninėms rūšims, tokioms kaip lapės ir vilkai.
Šiuolaikinių šunų polinkis slėpti maistą – instinktyvus palikimas iš protėvių laikų. Jis atspindi konkurencinius maitinimosi modelius tų šunų giminaičių, kurie gyveno medžiodami. Jiems maistas buvo sunkiai nuspėjamas, bet išgyvenimui – gyvybiškai svarbus.
Manoma, kad šunys remiasi kvapu ir erdvine atmintimi, kad prisimintų, kur paslėpė jiems ypač svarbius daiktus – maistą, skanėstus ar žaislus.
Ar mano šuo nerimauja, kad kitą savaitę negaus maisto?
Kai matome namų augintinį, nešantį žaislus į ramesnes vietas, slepiantį skanėstus po antklode ar kasantį duobę kaului paslėpti, tai nereiškia, kad jis sąmoningai baiminasi, jog daugiau nebus pamaitintas.
Šį elgesį skatina paveldėtas išlikimo mechanizmas. Jo nereikėtų laikyti įrodymu, kad šuo planuoja ateitį ir tikisi, jog ateityje bus alkanas.
Tačiau šunys, kurie yra patyrę maisto stygių ar stiprų stresą (pavyzdžiui, buvę benamiai, išmesti ar ilgai gyvenę gatvėje), gali kaupti daugiau. Tokiu atveju elgesys gali būti savotiškas įveikos būdas, susiformavęs dėl ankstesnės patirties.
Šis elgesys taip pat gali būti dažnesnis veislėms, kurios specialiai veisiamos dėl medžioklinio tipo elgesio, pavyzdžiui, terjerams ar skalikams.
Ar toks elgesys – problema?
Jeigu kaupimas jums namuose tampa problemiškas, verta pagalvoti, kokia gali būti tokio elgesio priežastis.
Šunų elgesys – tai jų bendravimo su mumis forma. Tai, ką mes laikome probleminiu elgesiu (lojimą, kasimą, šokinėjimą), dažnai tėra visiškai normalus šuniškas elgesys, kuris mums tuo metu tiesiog nepatogus.
Kai pakviečiame šunį gyventi kartu namuose, turime suteikti jam tinkamas sąlygas natūraliems elgesio poreikiams patenkinti: kasdienį fizinį aktyvumą, malonią socialinę sąveiką ir reguliarų protinį užimtumą.
„Kvapų kilimėliai“ ir lėto ėdimo interaktyvūs žaislai–dėlionės yra puikus būdas suteikti šuniui ieškojimu (foraging) paremtos veiklos. Maistą ar skanėstus galima paslėpti audinio klostėse, skyreliuose ar specialiai tekstūruotame paviršiuje, o šuo turi „spręsti užduotį“, kad pasiektų tikslą.
Tokios veiklos ilgiau išlaiko šunį įsitraukusį, mažina nuobodulį ir nerimą. Jos taip pat gali padėti patenkinti tą patį natūralų poreikį, kuris skatina šunį kasti duobes kieme.
Jei pastebite, kad šuo gina maistą ar daiktus – urzgia, saugo dubenį, skanėstus ar žaislus (toks elgesys vadinamas resursų saugojimu) – kitų šunų atžvilgiu ar žmonių namuose atžvilgiu, gali prireikti papildomų priemonių visų saugumui užtikrinti.
Galimos priemonės: užtikrinti, kad žaislų ar kramtalų būtų daugiau nei šunų, taip sumažinant konkurenciją, arba šerti kelis šunis atskirai, fizškai atskyrus erdves (pavyzdžiui, uždarant duris ar naudojant vaikų vartelius).
Jei nerimaujate dėl savo šuns kaupimo elgesio, pasikonsultuokite su veterinarijos gydytoju ir paprašykite rekomenduoti tinkamą gyvūnų elgsenos specialistą.
Kartą kitą, kai pamatysite, kaip jūsų šuo rūpestingai slepia ypatingą daiktą, galite nusiraminti: jis nesiruošia pasaulio pabaigai ir neprotestuoja prieš jūsų parinktą skanėsto skonį. Jis elgiasi visiškai normaliai ir natūraliai – taip, kaip diktuoja jo laukinė praeitis.
