Kaip smegenys jaučia laiką be laikrodžio? Netikėti žmogaus vidinio „chronometro“ triukai

Daugelis kasdien žvilgteli į laikrodį dešimtis kartų, tačiau net ir be jo dažnai gana tiksliai nujaučiame, kiek laiko praėjo. Kartais minutė atrodo kaip valanda, o ilga kelionė staiga „susitraukia“ prisiminimuose. Tai ne tik subjektyvūs įspūdžiai, bet ir sudėtingas smegenų darbas.

Mokslininkai vis dar tiksliai nesutaria, ar žmogaus organizme egzistuoja vienas „laiko centras“, ar daugybė skirtingų vidinių laikrodžių. Tačiau tyrimai rodo, kad laiką jaučiame keliais paraleliais būdais, o šį pojūtį nuolat veikia emocijos, nuovargis ir net tai, ar mums nuobodu.

Vidinis paros ritmas organizmui

Geriausiai žinomas žmogaus „laikrodis“ yra cirkadinis ritmas, dar vadinamas paros ritmu. Apytiksliai kas 24 valandas mūsų kūne reguliuojasi miegas, alkis, kūno temperatūra ir hormonų išsiskyrimas.

Šį procesą valdo smegenų sritis, vadinama suprachiazminiu branduoliu, kuri jautri šviesai. Akims fiksuojant dienos ir nakties kaitą, ši sritis derina organizmo vidinį laiką prie aplinkos, todėl mums lengviau atsibusti ryte ir užmigti vakare.

Jeigu ilgą laiką gyvename be natūralios šviesos, pavyzdžiui, požeminėse patalpose arba ekstremaliose ekspedicijose, paros ritmas ima „plaukti“. Tuomet žmogus gali natūraliai pereiti į ilgiau nei 24 valandas trunkančią parą, o miego ir budrumo fazės pasislenka.

Trumpi laiko intervalai smegenyse

Be paros ritmo, smegenys nuolat vertina daug trumpesnius intervalus: sekundes ir minutes. Tai reikalinga kasdieniams veiksmams, nuo vairavimo iki muzikos grojimo ar sporto.

Tyrimai rodo, kad tokiam trumpam laiko matavimui ypač svarbios bazalinių ganglijų ir smegenėlių sritys. Manoma, kad jos tarsi „skaičiuoja“ pasikartojančius nervinius impulsus ir pagal tai sprendžia, kiek laiko praėjo.

Įdomu tai, kad trumpų intervalų suvokimas gali būti treniruojamas. Profesionalūs muzikantai ar sportininkai dažnai geriau atspėja, kiek truko nurodytas laiko tarpas, nes jų smegenys nuolat lavinamos dirbti ritmingai ir tiksliai.

Kas „tempia“ ir „sutrumpina“ laiką?

Subjektyvus laiko pojūtis priklauso ne tik nuo fizinio laikrodžio tiksėjimo, bet ir nuo to, kas vyksta mūsų galvoje. Kai išgyvename daug naujų įspūdžių, pavyzdžiui, kelionėje, atrodo, kad diena buvo labai ilga ir „turtinga“.

Monotoniškos veiklos metu, kai dėmesys slopsta ir mažai kas keičiasi, laikas gali atrodyti lėtas tuo metu, tačiau vėliau prisiminimuose toks laikotarpis susitraukia. Smegenys paprasčiausiai neturi daug „inkarų“, prie kurių galėtų prijungti prisiminimus.

Emocijos taip pat stipriai keičia laiko pojūtį. Baimės ar streso akimirką, pavyzdžiui, prieš egzaminą ar staiga išgąsdinus, atrodo, kad laikas sulėtėja. Manoma, kad taip nutinka dėl sustiprėjusio dėmesio ir aktyvesnio prisiminimų fiksavimo.

Amžius ir laiko „greitėjimas“

Vaikystėje vasaros atostogos atrodo nesibaigiančios, o suaugusiesiems metai ima skrieti vis greičiau. Vienas paaiškinimų susijęs su tuo, kokią dalį mūsų gyvenimo sudaro tam tikras laikotarpis.

Septynerių metų vaikui vieni metai yra didelė jo patirties dalis, todėl ir atrodo labai ilgi. Suaugusiajam, gyvenusiam kelis dešimtmečius, metai yra tik nedidelis jau sukauptos patirties procentas, tad subjektyviai laikas „greitėja“.

Be to, su amžiumi dažnai mažėja naujų, netikėtų patirčių. Kasdienybė tampa labiau nuspėjama, todėl ilgalaikėje atmintyje metai susispaudžia į mažiau išskirtinių epizodų, o tai kuria trumpesnio laikotarpio įspūdį.

Kaip klaidina nuovargis ir dėmesio stoka

Nuovargis, miego trūkumas ir dėmesio sutrikimai daro laiko pojūtį mažiau patikimą. Pavargus smegenims sunkiau nuosekliai „sekti“ vykstančius įvykius, todėl vieni intervalai pervertinami, o kiti nuvertinami.

Žmonės, sergantys tam tikrais neurologiniais ar psichikos sutrikimais, pavyzdžiui, depresija ar dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimu, dažnai pasakoja apie iškreiptą laiko jausmą. Jiems laukti gali būti itin sunku arba, atvirkščiai, valandos praeina nepastebimai, bet darbai taip ir nepadaromi.

Kasdienybėje panašiai veikia ir paprastas nuobodulys. Laukiant eilėje ar sėdint kamštyje, dėmesys neturi kuo užsiimti, todėl smegenys daugiau dėmesio skiria pačiam laukimo procesui ir akimirkos ima „temptis“.

Ar įmanoma tikslesnis laiko jausmas?

Nors žmonės neturi tokio tikslumo kaip kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, dainuojantys paukščiai ar vabzdžiai, laiką vis tiek galima šiek tiek „prisijaukinti“. Pagalba gali būti paprasti kasdieniai būdai.

Reguliari dienotvarkė padeda suderinti vidinį paros ritmą su išoriniu pasauliu, todėl lengviau atsibusti tuo pačiu metu ir produktyviau planuoti darbus. Miegas, fizinis aktyvumas ir subalansuota mityba taip pat prisideda prie stabilesnio laiko pojūčio.

Tiksliau jausti trumpus intervalus padeda praktikos, susijusios su ritmu ir susikaupimu. Muzikos mokymasis, sporto treniruotės ar net paprasti pratimai, kai bandome be laikrodžio atspėti, kada praeis minutė, ilgainiui lavina smegenų „chronometrą“.

Laikas kaip smegenų kūrinys

Fizikų aprašomas laikas ir mūsų patiriamas laikas nėra tas pats dalykas. Nors laikrodžiai tiksi tolygiai, smegenys nuolat „redaguoja“ mūsų įspūdžius apie trukmę, priklausomai nuo situacijos ir vidinės būsenos.

Kasdienis planavimas, darbų sąrašai ir kalendoriai padeda suvaldyti objektyvų laiką, kurį rodo prietaisai. Tačiau vidinį laiko pojūtį formuoja tai, kaip gyvename: kiek patiriame naujovių, kiek ilsimės ir kiek dėmesio skiriame dabarties akimirkai.