Protėviai tikėjo, kad per plaukus galima žmogui pakenkti arba atimti iš jo energiją.
Su plaukais siejama daugybė prietarų ir stebuklingų savybių, pavyzdžiui, buvo manoma, kad per plaukus žmogus gali bendrauti su kitu pasauliu. Dėl to atsirado įsitikinimas, kad prieš miegą negalima šukuoti plaukų.
Nuo senų senovės buvo tikima, kad moters plaukuose slypi gyvybingumo energija. Be to, buvo manoma, kad plaukai gali apsaugoti nuo piktų dvasių, todėl kuo ilgesni jie būdavo, tuo stipresniu amuletu buvo laikomi.
Senovėje moterys ypatingą dėmesį skyrė plaukų priežiūrai. Ištekėjusioms padėdavo vyras, nes plaukų šukavimas buvo laikomas slaptu sutuoktinių ritualu. Moterys stebėdavo, kur nukrenta išslinkę plaukai. Dažniausiai jie būdavo surenkami ir sudeginami, kad nepatektų į blogas rankas, pavyzdžiui, pas raganas ar burtininkus. Net ir dieną šukuodamos plaukus, moterys sakydavo specialius burtažodžius, kad atbaidytų piktąsias dvasias.
Dėl to atsirado prietaras, kad vakare negalima šukuotis. Kadangi prieblanda, plaukai gali nukristi ant grindų ir moteris jų nepastebės. O po saulėlydžio pabunda blogosios jėgos, kurios gali atimti plaukus ir prišaukti bėdų jų savininkui. Buvo tikima, kad piktosios dvasios gali per plauką perimti moters gyvybinę energiją. Taip jos sugebėdavo likti gyvųjų pasaulyje.
