Dauguma žmonių teigia, kad nėra nieko gražiau už tikrą draugystę. Ši istorija tą patvirtina visu šimtu procentų. Ją papasakojo jauna moteris, kuri, kiek save prisimena, kiekvieną šeštadienį eidavo pasivaikščioti su savo seneliu.
Nors mama ne visada dėl to džiaugdavosi ir skatindavo daugiau laiko praleisti su bendraamžiais, šio įpročio ji net neketino keisti.
„Kiekvieną šeštadienį su seneliu eidavome į senelių globos namus aplankyti jo draugų. Mano mamai nepatiko, kad ten einu. Anot jos, šį laiką turėčiau leisti su savo bendraamžiais, bet aš tiesiog dievinau savo senelį ir mieliau būdavau su juo. Mano senelis visada sakydavo, kad sergančių žmonių lankymas gali įkvėpti jiems gyvybės. Labai gerai prisimenu šią frazę!
Senelių namuose, kuriuose lankėmės, gyveno daug žmonių, bet man ypač įsiminė Jonas Virėjas, močiutė Elisa, dainininkas Simonas ir Milčekas Viktoras. Slapyvardžiai atitiko jų charakterį. Jonas aistringai gamino maistą, Elisa visus prižiūrėjo ir buvo jiems tarsi močiutė, Simonas kiekviena proga dainuodavo, o Viktoras mėgdavo klausytis kitų pasakojimų ir tik šypsojosi. Senelių namuose tvyrojo maloni atmosfera, todėl man patiko čia lankytis.
Praėjo daug laiko, susirgo ir mano senelis. Kai atėjo šeštadienis, aš nežinojau, ką daryti, nes senelis neturėjo jėgų pasivaikščiojimui. Bet tada prisiminiau jo žodžius: „Niekada neatsisakykite jums svarbių dalykų “. Greitai apsirengiau ir nuėjau į senelių namus.
Kai senelių namų gyventojai manęs paklausė, kodėl atėjau be senelio, turėjau jiems pasakyti, kad senelis guli ligoninėje. Jie visi labai nuliūdo. Kai grįžau namo, mama pasakė, kad senelio būklė labai pablogėjo. Gydytojai pranašavo, kad jam liko vos viena savaitė…
Iš karto nuėjau jo aplankyti. Pradėjau ruoštis atsisveikinimui. Buvo akivaizdu, kad jam sunku net kvėpuoti. Mano mama visą laiką labai verkė…
Tą pačią dieną seselė į senelio kambarį atnešė daug gėlių ir pasakė, kad atėjo svečių. Mama nustebo, bet aš iš karto žinojau, kas atėjo: Jonas Virėjas, močiutė Elisa, dainininkas Simonas ir Milčekas Viktoras.
Žengdami per slenkstį jie sušuko: „Tai kur vakarėlis?” Senelis nusišypsojo. Jonas atvežė naminių sausainių ir pasiūlė visiems pasivaišinti. Simonas atsinešė savo gitarą ir pradėjo groti ir dainuoti. Elisa atėjo su dviem anūkėmis Ana ir Džois, o Viktoras tyliai atsisėdo šalia senelio, laikydamas jam už rankos. Kartu praleidome keturias nuostabias valandas, nors atrodė, šis laikas prabėgo tarsi viena akimirka.
Kitą dieną mano senelis pasijuto šiek tiek geriau. Dar kitą dieną jam dar labiau pagerėjo. Visa tai tęsėsi kelias dienas. Po trijų savaičių mano senelis pats pradėjo vaikščioti, valgyti ir naudotis tualetu. Gydytojai negalėjo tuo patikėti. Jie manė, kad tai – tikras stebuklas. Netrukus senelis galėjo keliauti namo. Aš manau, kad tai – joks stebuklas: kai aplankai sergantį žmogų, įkvepi jam gyvybės“.
