Visuomenininkė ir komunikacijos ekspertė Luka Lesauskaitė‑Remeikė dalijasi mintimis apie tai, kaip istorijos žinojimas stiprina pasididžiavimą valstybe, kodėl jaunimas nesijaučia matomas politikoje ir kaip ji pati ruošiasi galimai krizinėms situacijoms, vadinamajai dienai X.
Pokalbis atskleidžia, kad Lietuvos visuomenės atsparumas slypi ne tik karinėje galioje, bet ir kultūroje, istorinėje atmintyje bei gebėjime krizių akivaizdoje mobilizuotis.
Karo baimė ir pasirengimas dienai X
Prakalbus apie karo baimę, Luka reaguoja tiesiai:
„Aš tokios neturiu. Pati dirbau krašto apsaugos sistemoje ir suprantu, kaip tie procesai vyksta. O bijojimas neatneša jokios naudos.“
Anot jos, svarbu ne bijoti, o ruoštis:
„Galvojimas apie pasiruošimą, mokymus, išgyvenimo krepšį, aiškų šeimos planą – tai mane ramina, nes suprantu, kad daug ko pati pakeisti negaliu. Geriau galvoti, ką aš galiu padaryti, kad dabar to nebūtų.“
L. Lesauskaitė‑Remeikė pabrėžia, kad nerimą galima ir reikia suvaldyti:
„Nerimą reikia nukreipti į veikimą, įgalinti – eiti į mokymus, kursus. Tu save stiprini ir taip save ramini.“
Istorijos žinojimas – kelias į pasididžiavimą valstybe
Pasak L. Lesauskaitės‑Remeikės, istorijos žinojimas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kiek žmogus didžiuojasi būdamas Lietuvos piliečiu. Ji cituoja politologės, mokslų daktarės Ingos Vinogradnaitės tyrimus:
„Kuo labiau lietuviai domisi Lietuvos istorija, tuo labiau didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais.“
Luka atkreipia dėmesį, kad Lietuvos istorija yra daug turtingesnė, nei esame linkę manyti kasdienybėje:
„Kai tu vaikštai po Vokietiją, tu matai Vytį, supranti, kad Gediminaičiai buvo Vengrijos karaliai, jie buvo nukeliavę iki Serbijos.“
Jos nuomone, mes iki galo neįvertiname, kokį svorį Lietuva ir jos valdovai turėjo Europoje.
Kalbėdama apie valdovus, istorijos mokslus baigusi pašnekovė išskiria Jogailą kaip nepakankamai Lietuvoje įvertintą asmenybę:
„Jogaila buvo karalius. Jogailos ėjimas į Vakarus labai daug pasako. Jeigu mes atiduodame Jogailą kitos valstybės istorijai, mes prarandame labai stiprią dalį savo tapatybės.“
Pilietiškumas – nuo aplinkosaugos iki kultūros
Luka pabrėžia, kad pilietiškumas gali pasireikšti daugybe skirtingų formų – tai ne tik balsavimas ar tarnyba kariuomenėje:
- veikla aplinkosaugos srityje,
- savanorystė, įskaitant ir kariuomenėje,
- lietuviškų produktų ir verslų palaikymas,
- dalyvavimas kultūriniuose renginiuose,
- kasdieniai bendruomeniškumo gestai.
„Yra be proto daug žmonių, kurie kiekvieną dieną daro daug gražių dalykų. Tiesiog to nelaikome pilietiškumu, bet jeigu laikytume, tai visai kitaip ir jaustumės.“
Jaunimas politikoje: kai nesijauti matomas, neini balsuoti
Jaunimo problema – nesijaučia matomi ir svarbūs
<pAiškindama, kodėl dalis jaunimo nesidomi politika ir neina balsuoti, L. Lesauskaitė‑Remeikė įvardija esminę priežastį:
„Jaunimas turi suprasti ir turi girdėti, kad jie yra aktualūs. Šiandien jie nėra tas tiesioginis ar netiesioginis rinkėjas, kurį reikia įtikinti.“
Pasak jos, dabartinė jaunoji karta – tai prasmės ieškotojų karta:
„Jiems reikia prasmės, jiems reikia, kad jų paklaustų, kaip jūs jaučiatės, kas jums svarbu.“
Ji pabrėžia, kad komunikacija su jaunimu turi iš esmės keistis, nes tradiciniai politiniai šūkiai jų nebeįtikina. Apie tai kalbėdama, Luka prisimena ir vienos žinomos kompanijos pavyzdį:
„Nike nauja kampanija buvo orientuota į jaunus žmones, jie pakeitė šūkį iš „Just Do It!“ į „Why Do It?“. Ir tai yra labai legitimus klausimas – kodėl aš turiu kažką daryti.“
Minkštoji galia – neįvertinta Lietuvos stiprybė
Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – kultūros ir vadinamosios minkštosios galios vaidmuo valstybės ir visuomenės atsparume. L. Lesauskaitė‑Remeikė primena, kad Lietuvos istorijoje krizės dažnai buvo įveikiamos būtent kūrybiškai:
„Pažiūrėjus Dainuojančią revoliuciją, Sąjūdį – tai yra apie tą minkštąją galią. Būtent visuomenės atsparumas per kultūrinę prizmę yra nuvertintas.“
Istorijos populiarintoja aiškina, kad minkštoji galia veikia subtiliai, bet labai efektyviai:
„Muzika, teatras, spektakliai – mes to nesuprantame, bet tai sėda kažkur pasąmonėje, ir tų žinučių tu gali net nepastebėti. Taip turbūt ir yra paveikta Rusijos visuomenė – prifarširuota nuo smulkmenų.“
Švęsti, o ne vien tik minėti
Požiūrio į valstybines šventes kaita
L. Lesauskaitė‑Remeikė ragina keisti požiūrį į valstybinių švenčių minėjimą ir atsisakyti vien „verkimo naratyvo“:
„Mums reikia išeiti iš to verkimo naratyvo. Mes vis per auką, vargą ir ašaras. Buvo skaudžių momentų, bet mes iš jų išėjome, iš jų pasimokinome. Juk turime ką švęsti.“
Ji pabrėžia, kad vieni didžiausių šiuolaikinės Lietuvos pasiekimų – narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Apie tai, jos nuomone, kalbame per mažai, nors būtent tai iš esmės pakeitė gyvenimo kokybę ir saugumą:
„Kardinaliai viskas pasikeitė su stojimu į Europos Sąjungą. Kaip mes gerai gyvename – tai ir turėtume švęsti.“
Lietuvių bruožas – mobilizacija krizėse
„Krizinis pilietiškumas“ kaip stiprybė
Pripažindama, kad lietuviai labiausiai susitelkia būtent krizių metu, L. Lesauskaitė‑Remeikė šią savybę laiko ne silpnybe, o stiprybe:
„Mūsų yra krizinė savanorystė, krizinis pilietiškumas. Bent jau ramiau miegu – žinau, kad jeigu bus bėda, mes iš tų pakampių išlįsime.“
Ji primena, kad Lietuvos istorijoje ne kartą sugebėjome pakilti iš itin sudėtingų situacijų:
„Mes iš niekur sugebėdavome sukilti, pakilti iš visų pavergimų, okupacijų. Lietuviai yra kūrybiški žmonės ir tai gelbsti iš bet kokios situacijos.“
Klausykitės viso pokalbio
Išsamesnį L. Lesauskaitės‑Remeikės pokalbį apie istoriją, pilietiškumą, jaunimą ir pasirengimą krizėms galite išgirsti Krašto apsaugos ministerijos tinklalaidėje „KAS ir KAM?“:
