Šioje nuotraukoje yra daugiau meilės nei galima papasakoti. Fotografas Phillipas Toledano pirmą kartą tapo tėvu būdamas keturiasdešimties. Pripažinkime: vaikai nebuvo nei jo gyvenimo svajonė, nei jo svarbiausias tikslas. Kai gimė jo dukra Lulu, jis jautė dvejopus jausmus.
Jis įveikė sunkų kelią nuo baimės mažiems vaikams iki besąlygiškos, visa apimančios meilės jiems. Jis apie savo jausmus padarė labai atvirą nuotraukų projektą.
„Buvau gimdymo palatoje ir stebėjau Lulu gimimą. Mane apėmė keistas jausmas: ar aš tapau tėvu? Ar tą akimirką mane užliejo meilės banga? Nebuvau tikras.
Kai klausdavo kiti, ar man patinka būti tėvu, jie tikėdavosi tik vieno atsakymo. Kai pasakydavau „ne“, jie nevalingai spoksodavo į mane. Kai gimė Lulu, mano žmona Karla dingo.
Pasiilgau tavęs. Mūsų abiejų. Mane pakeitė šis žmogutis. Net naktinio poilsio per ateinančius trejus metus teks atsisakyti. Viskas, ką darė Lulu, buvo visiškai nesuprantama. Tarsi dokumentinis filmas apie gyvūnus.
Labai apsidžiaugiau, kai pirmą kartą išgirdau Lulu čiaudint. Tai bent jau buvo žmogiška! Net mūsų šuo ja nesidomėjo. Kai Lulu sukaks dvidešimt, man bus šešiasdešimt. Ar ji manys, kad esu senis? O gal būsime draugai? Gaila, kad mano tėvai mirė anksčiau, nei gimė Lulu. Lulu gimimas dar labiau išryškino jų nebuvimą. Norėčiau daug ko paklausti savo mamos.
Ar buvau toks, kai buvau kūdikis? Šiek tiek liūdna, bet tampu standartiniu tėvu. Niekada nenorėjau fotografuoti vaikų. Tačiau dabar susitikęs su draugais pirmiausia išsitraukiu „iPhone“.
Žinau, kad nemėgstu kūdikių nuotraukų, bet Lulu yra kitokia. Žvelgdamas atgal, pastebiu, kad įvyko nepaprasta mano metamorfozė. Iš fotografo tapau tėvu. Noriu atsiprašyti Karlos.
Žinau, kad jai nebuvo lengva priimti mano sąžiningumą. Noriu atsiprašyti Lulu. Vieną dieną ji pamatys šias nuotraukas ir perskaitys šiuos žodžius. Noriu, kad ji žinotų, kaip man pasisekė, kad ją turiu. Labai tave myliu, Lulu.”
