Marco Deplano dirba Italijos ligoninėje slaugytoju. Nors jis dar yra labai jaunas, tačiau vyras prisipažįsta, kad per savo darbus metus jam teko išgirsti daugybę liūdnų istorijų. Vieną dieną jis turėjo įvesti kateterį 80 metų pacientei. Jų pokalbis suvirpino Marco širdį, todėl atpasakotu pokalbiu jis nusprendė pasidalinti su kitais. Šis įrašas tiesiog žaibiškai išplito internete ir palietė daugybės žmonių širdis…
Šiandien buvau pakviestas į kitą skyrių konsultacijai. Nuėjau į senyvos moters, sergančios nepagydomu vėžiu, palatą. Prieš apžiūrą mes šiek tiek pasikalbėjome:
Aš: „Jūsų inkstams šiuo metu sunku. Jūsų organizmas nepajėgia įprastu būdu išskirti šlapimo, todėl turiu įvesti kateterį. Vamzdelis užtikrins, kad šlapimas tinkamai pasišalintų, tačiau dabar ant jūsų kūno bus ne vienas, o du maišeliai” (ji jau turėjo maišelį ant pilvo, nes jai buvo atlikta žarnyno dalies pašalinimo operacija).
Pacientė: „Atsiprašau, daktare, bet ar tai reiškia, kad aš visą laiką turėsiu nešiotis po du maišus?“
Aš: „Deja, taip.”
Palatoje tapo tylu. Man atrodė, kad ši tyla trunka visą amžinybę. Staiga ji pažvelgė į mane ir pradėjo juoktis.
Pacientė: „Ar galiu paklausti jūsų vardo, daktare?”
Aš: „Deplano”.
Pacientė: „Ne, aš turėjau omeny jūsų vardą”
Aš: „Marco”.
Pacientė: „Marco, koks gražus vardas. Ar turite kelias minutes?”
Aš: „Žinoma.”
Pacientė: „Aš jau mirusi, suprantate?“.
Aš: „Atsiprašau, bet aš nesuprantu.”
Pacientė: „Miriau prieš 15 metų, kai nuo širdies smūgio mirė mano 33 metų sūnus. Aš taip pat miriau tą pačią dieną“.
Aš: „Apgailestauju”.
Pacientė: „Tą dieną miriau kartu su juo. Dar kartą miriau prieš dešimt metų, kai man buvo diagnozuotas vėžys, bet jau greitai man nebereikės kentėti.
Mano vaikai ir anūkai laikosi gerai. Noriu vėl susitikti su savo sūnumi. Kokia prasmė gyventi kelias papildomas dienas su tais maišais, ir kelti papildomą stresą savo artimiesiems?
Aš tiesiog nenoriu prarasti savo orumo. Ar įsižeisite, jei nuspręsiu to nedaryti? Pavargau, atiduodu savo gyvenimą į Dievo rankas. Tiesiog būkite sąžiningas su manimi, ir pasakykite, ar aš kentėsiu?“
Aš: „Ne, jums neteks kentėti. Galite daryti kaip norite, bet jei turėsite du maišelius…“
Pacientė: „Marco, aš apsisprendžiau. Noriu grįžti namo ir valgyti ledus su savo anūkais“.
Jos žodžiai mane sukrėtė.
Pamiršau visus studijų metus. Tūkstančiai puslapių, kuriuos perskaičiau, visos taisyklės ir faktai… Visa tai nieko nereiškė. Jaučiausi visiškai apnuogintas ir nuginkluotas mirties atžvilgiu.
Pradėjęs rašyti į žurnalą nusisukau, kad padėjėjas nematytų ašarų mano akyse. Buvau taip sujaudintas, o tie, kurie mane pažįsta, žino, kad taip nutinka nedažnai.
Pacientė: „Marco, ar jus tai paveikė?”
Aš: „Taip, turiu tai pripažinti, atleiskite.”
Pacientė: „Ačiū. Tai verčia mane jaustis svarbia. Prašau, ar galite padaryti man paskutinę paslaugą? Jei mano vaikai nuolat skambins, ir jus tai erzins, paskambinkite man. Aš pasakysiu jiems, kad liautųsi“.
Aš: „Būtinai”.
Pacientė: „Galiu paprašyti dar vieno dalyko?”
Aš: „Žinoma.”
Pacientė: „Jūs esate ypatingas. Žinau, kad daug pasieksite. Ar galite mane apkabinti, kaip darytumėte, jei būtumėte mano sūnus, gerai?”
Aš: „Žinoma!”
Pacientė: „Aš melsiuosi už jus ir už savo sūnų. Tikiuosi, kad dar pasimatysime“.
Aš: „Labai ačiū, aš tikiuosi to paties.”
Tuo metu ji man buvo gražiausias žmogus visame pasaulyje. Ji buvo tokia tikra, ji buvo mama ir močiutė. Nuo jos sklido tikra meilė.
Šiais paprastais žodžiais ji mane išmokė svarbiausios gyvenimo pamokos. Mirtis yra paskutinis dalykas gyvenime. Nėra vietos baimei, nerimui ar savanaudiškumui.
Tokių dalykų studijos tavęs neišmokys. Šioje situacijoje jaučiausi toks mažas. Kančia yra meilės dalis, kuri kartais suartina žmones.
Kartais geras žodis gali būti veiksmingesnis už geriausią vaistą.
Kad ir ką darytumėte savo gyvenime, prisiminkite, kas yra iš tiesų svarbu. Per daug laiko iššvaistome dalykams, kurie galiausiai nieko nereiškia.
