po-svieziu-trocinu-panaudojimo-kol-organine-medziaga-pradeda-stabilizuotis-ir-grizta-i-apytaka-augalams-prieinamu-formu-pavidalu">Trocinos atrodo natūrali ir saugi medžiaga, tačiau jos kelia rimtų iššūkių sodininkams ir ūkininkams. Jų cheminėje sudėtyje vyrauja anglis, o anglies ir azoto santykis (C:N) gali viršyti 300:1. Tai reiškia, kad dirvožemio mikroorganizmai, skaidydami anglimi labai turtingą medžiagą, intensyviai naudoja mineralinį azotą.
Tuomet augalams ima trūkti azoto, dėl to lėtėja jų augimas, atsiranda chlorozių (lapų blyškėjimas) ir mažėja derlius. Stipriausiai tai juntama per pirmuosius mėnesius po šviežių trocinų panaudojimo, kol organinė medžiaga pradeda stabilizuotis ir grįžta į apytaką augalams prieinamų formų pavidalu.
Kitas svarbus veiksnys – dirvožemio reakcija. Iš spygliuočių medienos gautos trocinos linkusios rūgštinti dirvožemį. Tokiems augalams kaip šilauogės ar spanguolės šis efektas yra naudingas, nes jie mėgsta rūgštų substratą. Tačiau kopūstinių ar svogūninių daržovių atveju per du sezonus pH sumažėjimas 0,3–0,6 vieneto gali būti labai žalingas. Dirvos reakcijos pokytis keičia maisto medžiagų, ypač kalcio ir magnio, prieinamumą, dėl to silpnėja augalų būklė ir jų atsparumas ligoms.
Didžiausią pavojų kelia vadinamosios techninės trocinos – atliekos iš medžio drožlių plokščių, MDF ar impregnuotos medienos. Jų sudėtyje yra sintetinių klijų, dervų, formaldehido ir sunkiųjų metalų druskų, kurios kelia realią toksikologinę riziką. Europos cheminių medžiagų agentūros (angl. Annex XV Formaldehyde and formaldehyde releasers) ataskaitose nurodoma, kad šioms medžiagoms patekus į aplinką, jos gali kauptis dirvožemyje. Tai pavojinga dirvožemio mikroorganizmams ir – netiesiogiai – žmogaus sveikatai. Tokių medžiagų naudojimas sode ar darže akivaizdžiai prieštarauja ekologinio saugumo principams.
Pastaraisiais metais atsirado alternatyvų tradicinėms trocinoms. Vis dažniau naudojamos medžio skiedros, kurių anglies ir azoto santykis yra subalansuotesnis, taip pat kompostuotos trocinos, kurių skaidymo procesas jau yra iš dalies įvykęs. Mokslininkai tiria ir biocharo – pirolizės būdu iš biomasės gauto augalinio anglies – derinius su lignoceliuliozinėmis medžiagomis, tokiomis kaip trocinos. Toks derinys gali pagerinti dirvožemio derlingumą ir sumažinti azoto nuostolius.
Kaip paruošti trocinas mulčiavimui?
Prieš naudojant šviežias trocinas lysvėse, jas būtina tinkamai paruošti, nes dėl didelio anglies kiekio jos greitai „atimsa“ azotą iš dirvos ir atims augalams energiją augimui. Patikimiausias sprendimas – kelis mėnesius trunkantis kompostavimo ciklas.
Sumaišius trocinas su azoto gausiomis medžiagomis – nupjauta žole, mėšlu, srutomis ar augalinėmis virtuvės atliekomis – mažėja C:N santykis, stabilizuojasi organinė medžiaga ir suaktyvėja dirvožemio mikroorganizmai. Reikėtų siekti, kad paruoštos medžiagos santykis būtų apie 25–30:1. Komposto krūva turi „kvėpuoti“, būti tokio drėgnumo kaip išgręžta kempinė, o jos darbinė temperatūra – 55–65 °C. Po kelių savaičių trocinos patamsėja, praranda šviežios medienos kvapą ir tampa biri – tai ženklas, kad jas galima saugiai naudoti.
Į 10 kg šviežių trocinų paprastai įmaišoma 100–150 g azoto trąšų, dažniausiai amonio sulfato. Jis aprūpina lengvai pasisavinamu azotu, sumažina jo laikino „surišimo“ mikroorganizmų poreikiams riziką ir kartu šiek tiek parūgština terpę, spartindamas medienos skaidymąsi. Geriausia trąšas ištirpinti vandenyje, tolygiai apipurkšti trocinas ir gerai jas sumaišyti su dirva ar komposto sluoksniu. Auginant augalus, jautrius dirvos parūgštėjimui, geresnis pasirinkimas bus kalcio salietra – ji mažiau keičia pH ir kartu papildo dirvą kalciu šaknų zonoje.
Ne mažiau svarbi ir pačių trocinų struktūra. Smulkios trocinos suyra greitai, tačiau labai intensyviai suriša azotą ir linkusios susiklijuoti į sluoksnį, menkai praleidžiantį orą. Saugesnis pasirinkimas – stambesni pjuvenų gabalėliai, skiedros ar jų mišiniai su žieve, kurie išlaiko poringumą ir mineralizuojasi lėčiau. Geru kompromisu tampa stambesnių frakcijų derinys su nedideliu smulkių trocinų kiekiu ir kompostu, kuris veikia kaip biologinis „starteris“. Mulčio sluoksnis neturėtų viršyti 3–5 cm; storesnis sluoksnis, ypač po smarkių liūčių, skatina anaerobinių (be deguonies) židinių susidarymą. Prie stiebų ir kamienų verta palikti mažą tarpą, kad neperdrėktų šaknų kaklelis.
Prieš berianti trocinas, jas pravartu lengvai sudrėkinti – taip jos nebedulka ir lengviau pasiskirsto lygiu sluoksniu. Užpylę mulčą, dirvą palaistome, kad medžiaga „susigulėtų“ ir greičiau susijungtų su dirvožemio mikroflora. Pirmąsias savaites stebime augalus: blykštantys lapai ir sulėtėjęs augimas rodo, kad reikia švelniai papildomai patręšti azotu. Rūgščią dirvą mėgstančiuose soduose spygliuočių trocinos tiks puikiai; darže geriau naudoti mišinius su kompostu ir, jei reikia, kalkinimo priemonėmis. Tinkamai paruoštas mulčas atsilygina stabilesne dirvos drėgme, mažesniu piktžolių kiekiu ir puria, derlinga žeme viso sezono metu.
Trocinų panaudojimo būdai sode
Trocinos nėra universali medžiaga, tačiau tam tikromis sąlygomis jos gali būti labai veiksmingos. Po vaiskrūmiais ir vaismedžiais jos ypač tinka, nes šių augalų gilesnė šaknų sistema lengviau atlaiko laikiną azoto prieinamumo sumažėjimą. Ekologiniuose soduose vis dažniau naudojami trocinų ir komposto mišiniai kaip mulčas, mažinantis vandens garavimą, stabilizuojantis dirvos temperatūrą ir ribojantis paviršinę eroziją.
Gėlynuose trocinos turi dar aiškesnę nišą. Rūgščią dirvą mėgstantiems augalams – rododendrams, azalijoms, šilauogėms – jų lengvai rūgštus pobūdis padeda išlaikyti tinkamą dirvos reakciją, mažina piktžolių kiekį ir saugo jautrią šaknų zoną nuo perkaitimo. Darže trocinos geriausiai tinka rudenį, kaip žieminis mulčas arba komposto sudedamoji dalis. Pavasarį jas į lysves reikėtų berti tik po paruošimo ir plonu sluoksniu, kad nebūtų sutrikdyta azoto apytaka intensyvaus augimo metu.
Yra ir mažiau akivaizdžių, bet mokslo darbuose vis dažniau aprašomų panaudojimo būdų. Perkompostuotos trocinos gerina sunkių, molingų dirvų struktūrą, didindamos jų poringumą ir vandens kaupimo gebą. Tai lemia geresnę drėgmės talpą ir didesnį dirvos atsparumą trumpalaikėms sausroms.
Renkantis trocinas, svarbu atsižvelgti į tai, iš kokios medienos jos gautos, nes nuo to priklauso jų panaudojimo būdas sode:
- Spygliuočių (eglių, pušų, maumedžių) trocinos ir pjuvenos – tinka kaip paviršinis mulčas aplink uogakrūmius ir dekoratyvinius augalus. 5–8 cm storio sluoksnis paprastai reikšmingai nepakeičia dirvos pH, nes pradinė rūgštinė reakcija skaidantis palaipsniui neutralizuojama.
- Lapuotų medžių (beržo, blindės, juodalksnio ir kt.) trocinos laikomos universalesnėmis ir po trumpo brandinimo ar kompostavimo gali būti naudojamos ir darže.
- Spygliuočių trocinos iš esmės staigaus ir stipraus dirvos parūgštėjimo nesukelia – paviršinis mulčiavimas paprastai turi nedidelį ir trumpalaikį poveikį dirvos reakcijai.
- Kedro, ąžuolo ir graikinio riešutmedžio trocinos reikalauja ypatingo atsargumo, ypač jei šviežios įterpiamos į dirvą. Jautriems augalams jos gali sukelti lapų geltimą ir prastesnį augimą, nors riešutmedžio atveju dažniau problemų kyla dėl per drėgno, pernelyg suslūgusio ir rūgštaus mulčo bei prasto aeravimo, o ne dėl paties juglono. Vis dėlto saugiausia – apskritai nenaudoti riešutmedžio trocinų.
Verta prisiminti, kad mulčiavimas organine medžiaga sumažina dirvos temperatūrą karščių metu ir riboja vandens nuostolius dėl garavimo.
Trocinas galima naudoti ne tik lysvėse: sodo takeliuose jos slopina piktžoles ir sutvirtina purų, šlapią gruntą, komposte subalansuoja perteklinę „žaliąją“ masę, o pakeltose lysvėse veikia kaip lengvas užpildas, pagerinantis drėgmės išlaikymą, ypač derinant su biocharu. Svarbiausia sąlyga – medžiaga turi būti iš švarios, neimpregnuotos medienos.
