Naminiai gyvūnai gyvena pernelyg trumpai. Mes skiriame jiems savo laiką, jausmus, energiją ir nemažai pinigų, visada žinodami, kad, tikėtina, juos permainysime.
Nieko keisto, kad atsiradus klonavimo technologijoms vis daugiau žmonių ima svarstyti galimybę sukurti savo mylimo augintinio kopiją.
1997 m. gimus avytei Dolly buvo pasiektas didelis proveržis – pirmą kartą sėkmingai atkurtas klonuotas žinduolis. Nuo tada klonavimas tapo pelningu verslu, o garsenybės, tokios kaip buvęs amerikietiškojo futbolo žaidėjas Tomas Brady ar aktorė Barbra Streisand, esą jau yra pasinaudojusios galimybe klonuoti savo šunis.
Tai skatina daugelį šeimininkų klausti, ar ir jų mylimi augintiniai galėtų būti tarsi „įamžinti“.
Galimybė sukurti ypatingo augintinio kopiją kai kuriems atrodo kaip būdas išsaugoti gilų ryšį tarp žmogaus ir gyvūno, ypač žinant, kad jų netektis gali būti labai skausminga.
Tačiau ar tikrai gera idėja klonuoti savo augintinius?
Klonavimas ne tik labai brangus, bet ir susijęs su galima rizika klonuotų gyvūnų sveikatai ir gerovei. Be to, tikimybė, kad klonuotas augintinis bus toks pats kaip originalusis – savo charakteriu, elgesiu ar net išvaizda – yra labai maža.
Kaip veikia gyvūnų klonavimas?
Pirmasis stuburinis gyvūnas, kuris buvo sėkmingai suklonuotas, buvo afrinė nagrinė varlė – tai įvyko XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje. Nuo to laiko sėkmingai klonuotos įvairios rūšys: pelės, šeškai, avys, arkliai, šunys, galvijai, katės ir kiti gyvūnai.
Pagrindinis klonavimo principas – sukurti tikslią organizmo genetinę kopiją. Kaip ir identiški dvyniai, klonuoti gyvūnai turi tokį patį genetinį profilį kaip gyvūnas, iš kurio paimta genetinė medžiaga.
Gyvūnų klonavimo procesas vadinamas somatinių ląstelių branduolių perkėlimu (SCNT). Iš tam tikros ląstelės pašalinamas jos branduolys su genetine medžiaga, kuri perkeliama į kiaušialąstę, iš kurios branduolys anksčiau pašalintas. Esant tinkamoms sąlygoms, tokia kiaušialąstė ima vystytis į naują organizmą – kloną.
Norint sukurti augintinio kloną, taip paruošta kiaušialąstė turi būti implantuojama į surogatinę patelę, kuri išnešios ir pagimdys klonuotą jauniklį.
Nors biologai su įvairių gyvūnų klonavimu eksperimentuoja jau daugiau kaip šimtmetį, sėkmė ateina lėtai. Net ir šiandien gyvūnų klonavimo sėkmės rodiklis tesudaro apie 16 procentų – dauguma bandymų nesibaigia gyvybingo jauniklio gimimu.
Kodėl klonas nėra „tas pats“ augintinis
Neretai manoma, kad suklonavus mylimą augintinį gausime jo identišką kopiją. Tačiau tai nėra tiesa.
Taip, klonai genetiškai bus tokie patys, tačiau atkurti konkretaus gyvūno elgesio ir asmenybės neįmanoma. Nors tam tikros veislės pasižymi būdingomis savybėmis, individualus gyvūno charakteris priklauso ir nuo gyvenimo patirties bei aplinkos veiksnių. Visa tai lemia, kaip genai realiai „veikia“.
Todėl, jei nepavyktu atkurti identiškų motiniškų įtakų, auklėjimo, kasdienės rutinos ir gyvenimo sąlygų, klonuotas augintinis beveik neabejotinai elgtųsi kitaip nei pirmtakas.
Net ir fizinė klonų išvaizda gali skirtis nuo pradinio gyvūno. Tai susiję su genų raiška – nuo jos priklauso, kaip genetinė informacija pasireiškia išoriniame fenotipe.
Pavyzdžiui, pirmosios sėkmingai suklonuotos katės CC genetinė donorė buvo trispalvė (kaliko), tačiau pats klonas turėjo rudą kailį – skyrėsi kailio raštas ir spalvos, nors genetinė informacija buvo ta pati.
Etinės augintinių klonavimo dilemos
Augintinių klonavimas kelia rimtų etinių klausimų. Gyvūnai negali duoti sutikimo, kad jų genetinė medžiaga būtų paimta prieš mirtį ar po jos ir naudojama klonams sukurti.
Audinių mėginių paėmimas iš gyvo augintinio ateities klonavimo tikslams gali būti susijęs su skausmu ir stresu gyvūnui. Be to, savininkas patiria papildomą finansinę naštą – reikia mokėti už mėginių laikymą kriogeniniuose šaldytuvuose.
Klonavimas gali būti naudingas saugant nykstančias rūšis ar siekiant pagerinti vertingų žemės ūkio gyvūnų veislines savybes ir produktyvumą. Tačiau naminiai augintiniai neturi tokios ekologinės ar ekonominės reikšmės, kad šios rizikos būtų lengvai pateisinamos.
SCNT procesas reikalauja iš patelių paimti daug kiaušialąsčių. Tai gali būti invazinė procedūra, susijusi su hormonų terapija ir chirurginėmis intervencijomis.
Problemingas gali būti ir nėštumas bei gimdymas surogatinėms patelėms – gana dažnai pasitaiko persileidimų, apsigimimų ir jauniklių žuvimo. Nors tokie atvejai būdingi ir natūraliai reprodukcijai, klonavimo kontekste rizika paprastai yra didesnė. Todėl kiaušialąsčių donorėms ir surogatinėms motinoms reikalinga itin atsakinga priežiūra ir gyvūnų gerovės užtikrinimas viso proceso metu.
Ne mažiau svarbios ir pačių klonuotų gyvūnų sveikatos problemos. Viename tyrime nustatyta, kad net 48 procentai klonuotų paršelių nugaišo per pirmąjį gyvenimo mėnesį. Klonuoti galvijai dažnai turi kaulų ir raumenų sistemos sutrikimų – šlubavimą, sausgyslių problemas ir panašiai.
Anksti atlikti tyrimai rodė, kad klonai gali turėti padidintą ankstyvo osteoartrito riziką, nors naujesni duomenys šią išvadą kvestionuoja. Kadangi klonuotų gyvūnų daugėja, mokslininkai geriau supras jų sveikatos ypatumus, tačiau šiuo metu vis dar trūksta aiškių, ilgalaikių duomenų.
Jei jūsų augintinis turėjo genetinę ligą arba didesnę tam tikrų ligų riziką dėl paveldimumo, šias savybes paveldės ir jo klonai. Todėl priimant sprendimą dėl klonavimo būtina rimtai įvertinti ilgalaikę gyvūnų sveikatą ir gerovę.
Finansai ir teisinė situacija
Kainos klausimas taip pat labai svarbus. Augintinio klonavimas paprastai kainuoja daugiau nei 50 000 JAV dolerių (apie 38 000 eurų). Akivaizdu, kad tokia suma galėtų būti panaudota kitais būdais, kuriais būtų labiau prisidedama prie bendros gyvūnų gerovės – pavyzdžiui, remiant prieglaudas ir padedant gyvūnams, kurie ieško namų.
Jungtinėje Karalystėje komercinis augintinių klonavimas šiuo metu nėra leidžiamas – jis laikomas gyvūnų eksperimentavimu. Vis dėlto procesas gali būti pradedamas šalies viduje paimant audinių mėginius iš donoro, o vėliau tęsiamas bendradarbiaujant su užsienio laboratorijomis, jei tik leidžia savininko finansinės galimybės.
Kas iš tiesų yra geriausias palikimas augintiniui
Mūsų augintiniai yra svarbūs šeimos nariai. Klonavimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tarsi tobulas būdas „pratęsti“ bendrą gyvenimą su jais.
Tačiau, įvertinus technologinius iššūkius, etines abejones, sveikatos rizikas ir milžinišką kainą, labiau prasminga savo laiką, pinigus ir emocinę energiją skirti tam, kad dabartinis augintinio gyvenimas būtų kuo laimingesnis ir saugesnis. Būtent tai dažniausiai tampa gražiausiu ir prasmingiausiu mylimo gyvūno palikimu mūsų atmintyje.
