Mokslininkai dešimtmečius diskutavo, kada šiuolaikiniai žmonės pirmą kartą pasiekė Australiją ir kokiu būdu jiems tai pavyko. Kadangi kelionė reikalavo įveikti atviras jūros erdves, šis klausimas ilgą laiką atrodė ypač sudėtingas. Naujas plataus masto genetinis tyrimas pagaliau pateikia aiškesnį atsakymą.
Tyrimo autoriai teigia, kad pirmieji žmonės šiaurinėje Australijos dalyje įsikūrė maždaug prieš 60 tūkstančių metų. Ši data remia vadinamąją „ilgąją“ žemyno apgyvendinimo chronologiją, kuri iki šiol daugiausia rėmėsi archeologiniais radiniais ir aborigenų žodinėmis tradicijomis. Taigi seniausių gyvenviečių istorija pasirodo esanti dar gilesnė, nei dažnai manyta anksčiau.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Science Advances ir apima beveik du su puse tūkstančio genomų. Toks duomenų kiekis leidžia ne tik patikslinti atvykimo laiką, bet ir geriau suprasti pačios migracijos eigą. Mokslininkai siekė atkurti kelią nuo Pietryčių Azijos iki Sahulo – senovinio žemyno, kuris vienijo dabartinę Australiją, Tasmaniją ir Naująją Gvinėją.
Didžiausia genomų analizė šiame regione
Mokslininkai išanalizavo 2 456 šiuolaikinių ir senovinių Okeanijos vietinių bendruomenių genomus. Jų tikslas buvo atsekti, kaip žmonės judėjo iš Sundos – senovinio sausumos masyvo, kuris apėmė dabartinę Indoneziją, Filipinus ir Malajų pusiasalį – į Sahulą.
Ši analizė laikoma plačiausia, kada nors atlikta nagrinėjant žmonių migraciją į Australiją ir aplinkinius regionus. Vienas iš tyrimo bendraautorių Martinas Richardsas pabrėžia, kad gauti rezultatai paneigia „trumpąją“ apgyvendinimo chronologiją. Ankstesnės hipotezės siūlė, jog Australija buvo apgyvendinta prieš 47–51 tūkst. metų, tačiau naujieji genetiniai duomenys rodo senesnę – apie 60 tūkst. metų siekiančią – datą. Tai sustiprina argumentą, kad žmonės šiame regione gyvena labai seniai ir nenutrūkstamai.
Dvi nepriklausomos migracijos kryptys
Tyrimas atskleidė, kad žmonės į Sahulą nekeliavo vienu maršrutu, kaip buvo manyta anksčiau. Aptiktos dvi nepriklausomos migracijos kryptys – pietinė ir šiaurinė, – kuriomis žemynas buvo pasiektas per skirtingus salynus. Vis dėlto abi šios grupės kilo iš tos pačios už Afrikos ribų išsiskyrusios žmonių populiacijos.
Manoma, kad šios grupės viena nuo kitos atsiskyrė dar Azijoje, galbūt likus 10–20 tūkstančių metų iki jų atvykimo į Australiją. Tam nustatyti buvo taikomas vadinamasis molekulinis laikrodis, vertinantis DNR mutacijų dažnį per laiką. Mitochondrijų DNR ir Y chromosomos paveldėjimo linijos susikerta ties panašiu momentu – maždaug prieš 60 tūkst. metų, – kas ir leidžia tiksliau datuoti šį procesą.
Susitikimai su kitomis žmonių rūšimis
Kelionės iš Azijos į Sahulą metu pirmieji naujakuriai greičiausiai susidūrė su kitais archajiškais homininais. Tarp galimų kaimynų minimi Homo floresiensis, Homo luzonensis ir net Homo longi. Genetiniai duomenys leidžia manyti, kad tam tikri kontaktų su šiomis rūšimis pėdsakai žmonių genome išliko iki šių dienų, nors jų mastas ir pobūdis dar nėra iki galo aiškūs.
Aborigenų ir Naujosios Gvinėjos gyventojų genomai atskleidžia ilgiausią nenutrūkstamą žmonių kilmės liniją už Afrikos ribų. Tai rodo, kad žmonės šiame regione gyvena be pertraukos dešimtis tūkstančių metų. Vietinėms bendruomenėms tokios mokslinės išvados turi ir gilią simbolinę prasmę – jos dar kartą patvirtina jų pasakojimus apie nuolatinį ryšį su žeme ir ilgaamžę kultūrinę tradiciją.
Jūrinės kelionės paslaptis
Tyrimas pabrėžia, kad be jūrinių kelionių pasiekti Sahulą buvo tiesiog neįmanoma – net ir žemiausio jūros lygio laikotarpiais reikėjo kirsti atviras vandens erdves. Tai reiškia, kad žmonės jau labai seniai turėjo pakankamai pažangių navigacijos ir plaukiojimo įgūdžių, gebėjo planuoti maršrutus, gaminti plaukiojimo priemones ir galbūt net sąmoningai leistis į keliones už regimos sausumos ribų.
Paradoksas tas, kad tiesioginių archeologinių įrodymų apie pirmąsias valtis ar plaustus beveik nėra – organinės medžiagos, iš kurių jos tikriausiai buvo gaminamos, per tūkstantmečius sunyko. Dėl to ankstyvieji žmonių jūriniai gebėjimai tebėra viena didžiausių to laikotarpio paslapčių. Šioje situacijoje genetika tampa itin svarbiu raktu, padedančiu užpildyti istorijos spragas ir suprasti, kaip žmonės tapo vienais sėkmingiausių keliautojų Žemėje.
