Lietuvos keliuose vairuotojams keliami itin griežti reikalavimai saugoti pačius pažeidžiamiausius eismo dalyvius – pėsčiuosius. Baudos už pažeidimus prieš juos yra vienos didžiausių, o pakartotinis pažeidimas per dvejus metus baudą padvigubina.
Tačiau pačių pėsčiųjų atsakomybė dažnai pamirštama: jiems nereikia vairuotojo pažymėjimo, tačiau eismo taisykles žinoti būtina. Ypač svarbios taisyklės, susijusios su perėjomis ir kelių kirtimu nepažymėtose vietose. Čia aktuali vadinamoji 100 metrų taisyklė, kuri neretai nustebina tiek pėsčiuosius, tiek vairuotojus.
Kada pėstysis neprivalo eiti per perėją?
Šiuo metu galiojančios Kelių eismo taisyklės Lietuvoje numato aiškią tvarką: pėsčiasis gali kirsti važiuojamąją dalį ir toje vietoje, kur nėra pažymėtos pėsčiųjų perėjos. Tačiau taip elgtis leidžiama tik tada, jei artimiausia perėja yra toliau nei 100 metrų. Jeigu iki perėjos atstumas mažesnis, žmogus privalo ja pasinaudoti, net jeigu jam atrodo, kad saugiau pereiti kitur.
Ši taisyklė skirta tam, kad eismo dalyviai judėtų tvarkingai ir prognozuojamai, o vairuotojai galėtų numatyti, kur tikėtis pėsčiųjų. Kuo aiškiau apibrėžtos vietos, kuriose pėstieji kerta kelią, tuo mažesnė rizika, kad vairuotojas bus netikėtai užkluptas žmogaus, įžengusio į važiuojamąją dalį.
Jeigu pėsčiasis vis dėlto kerta kelią ne per perėją, jam taikoma dar viena svarbi pareiga – elgtis taip, kad nekiltų grėsmė nei jam, nei kitiems eismo dalyviams. Tokiu atveju pėstysis privalo:
- užleisti kelią automobilių vairuotojams;
- kirsti važiuojamąją dalį tiesiausia trajektorija, statmenai kelio ašiai;
- nestoviniuoti ant kelio ir neužlaikyti eismo.
Kitaip tariant, kirsdamas kelią ne per perėją pėstysis „praranda“ pirmumo teisę ir negali tikėtis, kad automobiliai sustos vien dėl to, jog jis žengė į gatvę.
Ar pėstysis, einantis ne per perėją, turi pirmumo teisę?
Nors pėsčiasis, kertantis kelią nepažymėtoje vietoje, paprastai privalo praleisti automobilius, yra viena svarbi išimtis. Kelių eismo taisyklės numato, kad vairuotojas, sukdamas į šalutinį kelią – į dešinę arba į kairę – privalo praleisti pėsčiąjį, kuris tuo metu kerta važiuojamąją dalį sankryžoje, net jei toje vietoje pėsčiųjų perėja nepažymėta.
Taigi sankryžose pėsčiasis nėra visiškai bejėgis: keisdamas važiavimo kryptį vairuotojas privalo įsitikinti, kad netrukdo žmogui ir nepriverčia jo sustoti ar staigiai keisti judėjimo tempo.
Ši taisyklė dažnai pamirštama, todėl sankryžose vis dar pasitaiko pavojingų situacijų, kai vairuotojai elgiasi taip, tarsi pėstysis jokios teisės judėti neturėtų. Iš tikrųjų būtent sankryžose pėsčiasis sulaukia papildomos apsaugos, o vairuotojai turi būti ypač atidūs.
Ar pėstysis gali žengti į perėją paskutinę akimirką?
Viena daugiausiai diskusijų keliančių situacijų – kai pėstysis priartėja prie perėjos ir staiga žengia į važiuojamąją dalį prieš pat atvažiuojantį automobilį. Ar taip elgtis leidžiama?
Kelių eismo taisyklės šiuo klausimu aiškios. Pėstysis gali įžengti į perėją tik įsitikinęs, kad tai daryti saugu. Vos žengęs į perėją, jis įgyja pirmumo teisę: vairuotojas privalo sudaryti sąlygas pėsčiajam pereiti taip, kad šiam nereikėtų:
- stoti;
- skubėti ar bėgti;
- keisti savo judėjimo krypties ar tempo dėl artėjančio automobilio.
Pėsčiojo apsauga ir pirmumas atsiranda tik tada, kai jis tinkamai įvertina situaciją ir pradeda judėti saugiai. Tačiau tai nereiškia, kad pėstysis gali elgtis neatsakingai: jis privalo vengti staiga žengti į važiuojamąją dalį taip, kad vairuotojas nebespėtų sureaguoti ir sustabdyti transporto priemonės.
KET aiškiai nustato: pėstysis turi įsitikinti, kad jo veiksmai nesukels grėsmės nei jam pačiam, nei kitiems eismo dalyviams ir netrikdys eismo.
Kada vairuotojas gali važiuoti per perėją, jei ja eina pėstysis?
Šis klausimas dažniausiai aktualus vairuotojams, kurie nori elgtis teisingai ir saugiai. Taisyklės numato paprastą principą: automobilis gali važiuoti per perėją tik tada, kai tai netrikdo pėsčiojo judėjimo ir nesukelia jam pavojaus.
Jei žmogus jau priėjęs prie perėjos ar žengia į ją, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį. Tačiau jei pėsčiasis yra kitoje eismo juostoje, aiškiai juda tolyn ir nebepatenka į automobilio trajektoriją, vairuotojas gali atsargiai tęsti važiavimą. Svarbiausia – vertinti situaciją realiai, o ne formaliai, ir užtikrinti šimtaprocentinį pėsčiojo saugumą.
Ši taisyklė padeda išvengti bereikalingų kamščių ir kartu išlaikyti aukštą pėsčiųjų apsaugos lygį. Praktikoje vis dar matome du kraštutinumus: vieni vairuotojai lekia visai neatsižvelgdami į pėsčiuosius, kiti – perdėtai sustoja net tada, kai žmogus jau nutolęs ir akivaizdžiai neketina eiti jų kryptimi. Subalansuotas, atsakingas eismo suvokimas – geriausias kelias į saugias gatves.
Kodėl pėstiesiems svarbu žinoti taisykles?
Nors baudos pėstiesiems paprastai gerokai mažesnės nei vairuotojams, jų daromos klaidos dažnai kainuoja daugiau nei pinigus. Neapsižiūrėjimas, žingsnis ne ta kryptimi ar neteisingas situacijos įvertinimas gali turėti labai skaudžių pasekmių.
Pėstieji, kaip mažiausiai apsaugoti eismo dalyviai, turėtų taisykles žinoti ne dėl galimos baudos, o visų pirma dėl savo saugumo. Tuo tarpu vairuotojai neturėtų pamiršti, kad net jei pėstysis ir klysta, būtent automobilis yra tas objektas, kuris gali padaryti didžiausią žalą.
Lietuvos miestai tampa vis gyvesni, judėjimo tempas spartėja, žmonių ir transporto srautai nuolat didėja. Tai reiškia, kad tiek pėstieji, tiek vairuotojai turi prisitaikyti prie naujos realybės. Kuo geriau suprasime vieni kitų teises ir pareigas, tuo mažiau pavojingų situacijų kils kasdienėse kelionėse ir tuo saugesni taps mūsų keliai.
