Bolivijos „Toro Toro“ nacionaliniame parke atrasti dinozaurų pėdsakai atveria stulbinamą vaizdą į pasaulį, koks jis buvo prieš maždaug 70 milijonų metų. Pietų Amerika ir taip laikoma tikru dinozaurų fosilijų lobynu, tačiau ši vieta išsiskiria net ir tokiame kontekste. Čia akmenyje lyg sustingęs judėjimas pasakoja istoriją be žodžių, bet su neįtikėtinu tikslumu.
Vienas svarbiausių atradimų – milžiniška pėdsakų sankaupa „Carreras Pampa“ teritorijoje, kur aptikta apie 18 tūkstančių įspaudų. Tai didžiausias šiuo metu žinomas dinozaurų pėdsakų kompleksas pasaulyje. Jame matyti ne tik sausumoje vaikščiojusių, bet ir vandenyje judėjusių gyvūnų palikti ženklai. Tokia gausa leidžia manyti, kad šioje vietoje kadaise virė intensyvus, nuolatinis gyvenimas.
Šie pėdsakai svarbūs ne vien dėl įspūdingo skaičiaus, bet ir dėl informacijos, kurią jie suteikia apie senovės gyvūnų elgseną. Čia atsiveria ne atsitiktinai išsibarsčiusių įspaudų laukas, o kryptingas maršrutas, kuriuo dinozaurai, atrodo, naudodavosi nuolat. Dėl to mokslininkai šią teritoriją prilygina priešistorinei autostradai, kuria gyvūnai judėjo senovinės pakrantės linija.
Vieta, kur sustojo laikas
Iš pirmo žvilgsnio „Carreras Pampa“ paviršius atrodo kaip paprastas, nevienalytis akmens plotas. Vis dėlto iš tiesų tai – lyg sustingusi pakrantės scena iš vėlyvojo kreidos laikotarpio. Dauguma čia išlikusių įspaudų priklauso teropodams – plėšriesiems dinozaurams, kurių tolimi palikuonys šiandien yra paukščiai. Pėdsakų kryptys dažniausiai kartojasi dviem aiškiomis kryptimis, tarsi gyvūnai būtų nuolat vaikščioję palei senovinį ežero krantą.
Tyrimai rodo, kad šioje vietoje ilgus milijonus metų tyvuliavo seklus gėlavandenis ežeras. Minkštas, kalcio karbonatais praturtintas nuosėdų sluoksnis idealiai fiksavo kiekvieną žingsnį ir kartu buvo pakankamai tvirtas, kad įspaudai neištirptų purve. Vėliau juos užklojo nauji nuosėdų sluoksniai, o laikui bėgant visa tai virto akmeniu – tarsi milžiniška priešistorine atminties plokšte.
Pėdsakų įvairovė ir gyvenimo pulsas
Ypač įdomu tai, kad „Carreras Pampa“ išliko įvairiausių dydžių pėdsakai – nuo vos kelių centimetrų ilgio jauniklių žingsnių iki didelių, beveik žmogaus ūgį atitinkančių kojų įspaudų. Tai rodo, kad pakrantėje lankėsi skirtingo amžiaus gyvūnai ir, tikėtina, ištisos grupės ar bandos. Mokslininkams pavyko išskirti vienuolika pėdsakų tipų, susijusių su vaikščiojimu sausuma, ir dar kelis, būdingus judėjimui vandenyje.
Tokia įvairovė leidžia manyti, kad ši vieta nebuvo tik atsitiktinė sustojimo vieta. Ja tikriausiai nuolat naudojosi jauni ir suaugę individai, kurie judėjo tuo pačiu maršrutu – galbūt ieškodami maisto, saugesnių seklumų, perėjimo vietų ar prieigų prie vandens. Skirtingų pėdsakų tipai rodo, kad krantą naudojo ne viena, o kelios rūšys – visas tuometinis vietos gyvūnų pasaulis.
Judėjimas, primenantis autostradą
„Carreras Pampa“ išskirtinumą dar labiau sustiprina tai, kad čia aptikta ir tokių pėdsakų, kurie paprastai neišlieka. Tarp daugybės įspaudų matyti uodegų paliktos vagos – jos susidarė gyvūnams slystant ar mėginant išlaikyti pusiausvyrą dumblėtame dugne. Taip pat pastebėta plonų brėžių, kurie būdingi plaukiantiems dinozaurams, kai jų kojos tik lengvai paliesdavo dugną.
Kitas išskirtinis bruožas – nemaža dalis pėdsakų liudija ne lėtą vaikščiojimą, o bėgimą. Žingsnių ilgis dažnai atitinka greitą judėjimą, galbūt medžiojimo, pabėgimo nuo plėšrūnų ar skubaus keliavimo tarp maitinimosi vietų metu. Visa tai leidžia spėti, kad ši pakrantė buvo svarbi natūrali trasa, kuria dinozaurai judėjo taip dažnai ir intensyviai, jog jų kelias tapo tikra priešistorine magistrale – akmenyje išlikusia dinozaurų „autostrada“.
