Klausimas, kas būtų, jei Žemė staiga liautųsi suktis, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip fantastinio filmo ar romano siužetas. Vis dėlto šis hipotetinis scenarijus jau seniai kelia smalsumą ir mokslininkams, ir visiems, kurie domisi mūsų planetos dinamikos paslaptimis.
Šiuolaikiniai mokslo modeliai leidžia gana tiksliai apskaičiuoti, kokios būtų pasekmės, jei Žemės sukimasis netikėtai sustotų ne pamažu, o akimirksniu – tarytum staigiai stabtelėjus automobiliui, važiuojančiam maždaug 1600 km/val. greičiu ties pusiauju.
Svarbu suvokti, kad Žemės sukimasis yra viena iš fundamentalių mūsų planetos fizinių savybių. Jis palaiko klimatą, sukuria dienos ir nakties ciklą, formuoja vandenynų sroves, atmosferos cirkuliaciją ir net daro įtaką pačiai Žemės formai.
Be šio judesio, visa planetos dinamika iš esmės pasikeistų – nuo geofizinių jėgų iki sąlygų gyvybei išlikti. Toks mintinis eksperimentas leidžia ne tik pasinerti į kraštutinius scenarijus, bet ir geriau suprasti, kokią reikšmę mūsų kasdieniam gyvenimui turi Žemės sukimasis.
Dar daugiau – tai puikus būdas įvertinti, kaip glaudžiai tarpusavyje susiję Žemės paviršiaus, atmosferos ir biosferos reiškiniai. Tad kas iš tiesų nutiktų, jei Žemė rytoj staiga nustotų suktis?
Pirmasis smūgis – inercijos jėga
Jei Žemė akimirksniu sustotų, pirmasis ir stipriausias poveikis būtų susijęs su inercija. Visi objektai Žemės paviršiuje – žmonės, pastatai, medžiai, automobiliai, net vandenynai – toliau judėtų ta pačia kryptimi ir greičiu, kuriuo iki tol suko Žemė.
Ties pusiauju šis greitis siekia apie 1670 km/val. Viskas, kas nėra tvirtai „pririšta“ prie Žemės plutos, būtų nusviesta milžinišku greičiu į rytus, sukeldama katastrofiškas pasekmes.
Pastatai, miškai, infrastruktūra – visa tai būtų tiesiog nušluota nuo žemės paviršiaus, tarsi juos būtų nusiaubusi galingiausia įsivaizduojama audra. Dar dramatiškesnė situacija susiklostytų vandenynuose.
Milžiniškos vandens masės imtų slinkti žemynų link, sukeldamos nevaldomus potvynius. Pakrantės ir toliau nuo jūros esančios teritorijos būtų užlietos tarsi vienu metu visame pasaulyje kilus milžiniškam cunamiui.
Be to, staigus Žemės sukimasis ir jo nutrūkimas paveiktų pačią planetos formą. Šiuo metu Žemė yra šiek tiek „išsipūtusi“ ties pusiauju dėl išcentrinių jėgų. Sustojus sukimui, gravitacija pamažu grąžintų Žemę į labiau sferinę formą. Tai sukeltų didžiulius seisminius reiškinius – dažnus ir stiprius žemės drebėjimus, intensyvius ugnikalnių išsiveržimus, aktyvų tektoninių plokščių judėjimą.
Klimato ir aplinkos pokyčiai
Dienos ir nakties ciklas, kurį šiandien laikome savaime suprantamu dalyku, visiškai išnyktų. Sustojus Žemės sukimui, viena planetos pusė nuolat būtų atsukta į Saulę, o kita paskęstų amžinoje tamsoje.
Saulės apšviestoje pusėje temperatūros taptų ekstremaliai aukštos, o nuolatinėje naktyje – stingdančiai žemos. Gyvybė, kokią pažįstame dabar, galėtų išlikti tik siaurame pereinamajame ruože tarp šviesiosios ir tamsiosios pusės – tarsi siauroje žiedo formos juostoje aplink visą planetą.
Radikaliai pasikeistų ir oro masių judėjimas. Dabartinės atmosferos srovės, įskaitant reaktyvinius oro srautus (angl. jet streams), susidaro būtent dėl Žemės sukimasis ir Koriolio efekto. Be sukimasis, šie srautai sustotų arba smarkiai pasikeistų.
Vėjo kryptys, kritulių pasiskirstymas, audrų formavimasis taptų neprognozuojami. Klimatas daugelyje regionų perorganizuotųsi taip smarkiai, kad dabartinės sąlygos būtų neatpažįstamai pakeistos – dažnai į pražūtingas gyvybei.
Kitas svarbus aspektas – Žemės magnetinis laukas. Nors jis pirmiausia siejamas su skystu išoriniu branduoliu ir jo judėjimu, sukimasis įtakoja šiuos procesus. Silpnėjant ar išnykstant magnetiniam laukui, mūsų planeta taptų žymiai atviresnė pavojingai Saulės ir kosminei radiacijai, kurią dabar gerokai susilpnina geomagnetinis skydas.
Ilgalaikės pasekmės gyvybei
Gyvybė, išlikusi po pirminio katastrofiško smūgio, susidurtų su visiškai naujomis sąlygomis. Žemės ekologinė pusiausvyra būtų sugriauta.
Augalams būtų sudėtinga vykdyti fotosintezę be įprasto šviesos ir tamsos ritmo. Viena pasaulio pusė nuolat „keptų“ saulėje, kita skęstų nepertraukiamoje tamsoje ir šaltyje. Augalų prisitaikymas prie tokių sąlygų būtų itin ribotas.
Daugumos gyvūnų biologiniai ritmai yra glaudžiai susiję su paros kaita. Staigus šio ritmo išnykimas sukeltų milžinišką stresą ekosistemoms. Net žmonių miego režimai, hormonų veikla ir bendra sveikata smarkiai nukentėtų.
Ekosistemos pradėtų griūti viena po kitos. Žmonija būtų priversta ieškoti naujų išgyvenimo būdų: statyti požeminius miestus, kurti sudėtingas dirbtinės šviesos ir klimato palaikymo sistemas, ieškoti technologinių sprendimų, leidžiančių apsisaugoti nuo radiacijos ir temperatūrų kraštutinumų.
Tai iš esmės pakeistų mūsų supratimą apie tai, kur ir kaip įmanoma gyventi Žemėje. Regionai, patenkantys į pereinamąją zoną tarp dienos ir nakties pusės, galėtų tapti paskutiniais tinkamais gyventi plotais.
Geopolitinė tvarka taip pat būtų sukrėsta iš pagrindų. Valstybės, atsidūrusios palankesnėse geografinėse juostose, taptų strategiškai itin svarbios. Kiltų aršesnė kova dėl resursų, gyvenimui tinkamo klimato ir technologijų, galinčių palaikyti gyvybę be natūralių Žemės ciklų.
Grėsmė, kurios iš tiesų nėra – bet pamoka labai reali
Žemės sukimasis artimiausiu metu ir apskritai neketina sustoti – tai prieštarautų fizikos dėsniams ir reikalautų neįsivaizduojamų išorinių jėgų. Tačiau šis scenarijus padeda daug aiškiau suvokti, kokia trapi ir kartu sudėtinga yra mūsų planetos pusiausvyra.
Sukimasis – tai ne vien judėjimas erdvėje. Tai esminis veiksnys, ant kurio laikosi mums pažįstama gyvybė, klimato sistema ir technologinė civilizacija. Tokie mintiniai modeliai skatina įvertinti ne tik pačius fizinius reiškinius, bet ir mūsų priklausomybę nuo jų.
Galiausiai tai yra priminimas, kad kosminėje erdvėje net ir, atrodytų, nedideli fiziniai pokyčiai gali turėti milžinišką poveikį gyvybei. Suprasdami šiuos procesus, geriau suvokiame ir atsakomybę už planetą, kurioje gyvename.
