Mokslinės fantastikos rašytojai dešimtmečius mėgino mus parengti galimam kontaktui su nežemiškomis civilizacijomis. Jų kūriniuose nuolat kartojasi keli pagrindiniai motyvai.
Dažniausiai pasakojama apie agresyvią, karui nusiteikusią rūšį, apie labai pažengusią civilizaciją, mėginančią susisiekti su mūsų „primityvia“ žmonija, apie geranoriškus ateivius, atvykstančius mus išgelbėti nuo mūsų pačių, arba apie keistuolius „tyrėjus“, atliekamus žmonėms įvairiausius medicininius eksperimentus.
Tačiau, remiantis naujais tyrimais ir mąstymo kryptimis, tokie scenarijai greičiausiai visai neatitinka realiausio pirmojo kontakto varianto. Ir ne tik todėl, kad jie gali būti visiškai nerealistiški, bet ir dėl to, kas apskritai galėtų motyvuoti kitą civilizaciją su mumis užmegzti ryšį ir kokį stebimą signalą ji tam pasirinktų.
Ešatijos hipotezė: triukšmingas ir netipiškas pirmasis signalas
Naujame moksliniame darbe „The Eschatian Hypothesis“ Kolumbijos universiteto mokslininkas Davidas Kippingas teigia, kad pirmasis aptiktas nežemiškos technologinės civilizacijos signalas greičiausiai bus itin ryškus ir netipiškas.
Kippingas gerai žinomas kosmoso tyrimų bendruomenėje – jis vadovauja „Cool Worlds Lab“ laboratorijai Kolumbijos universitete ir veda populiarų „YouTube“ kanalą „Cool Worlds“. Šiame kanale daugiausia dėmesio skiriama tolimoms egzoplanetoms, tačiau taip pat nagrinėjamos technosignatūros ir nežemiškos inteligentiškos civilizacijos (ETI).
Savo straipsnyje jis primena, kad pirmieji tam tikro astrofizinio objekto aptikimai dažniausiai neatspindi visos to objekto klasės įvairovės. Pirmiausia aptinkame tai, kas geriausiai matosi – didžiausius, ryškiausius ir išsiskiriančius objektus, nes taip veikia mūsų stebėjimo metodai ir jų šališkumas.
Astrofizikos pavyzdžiai: pulsarai, egzoplanetos ir milžinės žvaigždės
Pavyzdžiui, egzoplanetų istorija puikiai iliustruoja šį reiškinį. Pirmosios egzoplanetos XX a. dešimtajame dešimtmetyje buvo aptiktos sukantis aplink pulsarus. Šiandien žinome, kad tokios planetos yra labai retos.
Iš daugiau kaip 6 000 NASA egzoplanetų archyve esančių planetų mažiau nei 10 rasta šalia pulsarų. Jos buvo aptiktos todėl, kad pulsarai yra tarsi nepaprastai tikslūs kosminiai švyturiai, o juos supančios planetos pastebimai iškraipo šį tikslų ritmą. Tai neturi nieko bendro su tuo, kiek iš tikrųjų dažnos tokios planetos.
Panašus šališkumas būdingas ir plika akimi matomoms žvaigždėms. Palankiomis sąlygomis danguje galime įžiūrėti maždaug 2 500 žvaigždžių. Apie trečdalis jų – evoliucionavusios milžinės. Tačiau realiai toks didelis milžinių santykis Visatoje neegzistuoja – jos tiesiog labai ryškios, todėl lengviau pastebimos.
Mūsų regos ir stebėjimo priemonių šališkumas lemia, kad išsiskiriantys objektai „iššoka“ iš bendro fono, o artimiausias Saulės kaimynas – raudonoji nykštukė – yra mums plika akimi nematomas, nors tai vienas dažniausių žvaigždžių tipų Galaktikoje.
„Triukšminga“ civilizacija pabaigos akivaizdoje
Remdamasis šia istorine patirtimi, Kippingas šią tendenciją perkelia į pirmojo kontakto su nežemiška civilizacija scenarijus. „Jei istorija ką nors mums sako, tuomet tikėtina, kad pirmieji nežemiško intelekto pėdsakai taip pat bus labai netipiniai, „garsūs“ savo klasės atstovai“, – rašo jis.
Kaip analogiją autorius pateikia supernovas: jos yra nepaprastai ryškios ir lengvai stebimos, nes žvaigždė yra terminalinėje, sprogimo fazėje.
Šitaip jis formuluoja Ešatijos hipotezę: pirmasis patvirtintas technologinės nežemiškos civilizacijos aptikimas greičiausiai bus netipiškas atvejis – neįprastai „garsus“ (t. y. skleidžiantis neproporcingai stiprią technosignatūrą) ir, tikėtina, trumpalaikės, nestabilios ar net baigiančios egzistuoti civilizacijos pėdsakas.
Ką reiškia „eschatologinis“ signalas?
Terminas „Eschatian“ yra kilęs iš žodžio eschatologija – tai religinių doktrinų dalis, susijusi su pabaiga, mirtimi, paskutiniuoju teismu ir žmonijos ar pasaulio žūtimi.
Ešatijos hipotezėje numatomi „garsūs“ signalai gali būti žlungančios civilizacijos šalutinis produktas. Kai kurie mokslininkai jau dabar svarsto, ar žmonių civilizacija netampa nestabili dėl klimato kaitos. Didėjanti planetos temperatūra, anglies dioksido kiekio augimas atmosferoje ir kiti cheminiai teršalai teoriškai galėtų būti kitos civilizacijos matoma „triukšminga“ technosignatūra, rodanti, kad mes artėjame prie krizės.
Kita galimybė – kad toks signalas būtų sąmoningas, aiškus ir neabejotinas pagalbos šauksmas.
Savo „YouTube“ vaizdo įraše Kippingas svarsto, ar garsusis 1977 m. fiksuotas Wow! signalas galėjo būti labai ryškus civilizacijos, priartėjusios prie savojo eschatono, pagalbos šauksmas.
Kaip turėtume ieškoti tokių civilizacijų?
Ešatijos hipotezė turi rimtų pasekmių tam, kaip ieškome technosignatūrų ir interpretuojame kosminius signalus. Jei hipotezė teisinga, labiausiai tikėtina, kad pirmiausia aptiksime būtent „garsius“ signalus, kurie nebūtinai atspindi visą galimą nežemiškų civilizacijų įvairovę.
„Praktiškai Ešatijos hipotezė leidžia manyti, kad plačiausio lauko, didelio dažnio stebėjimų programos, optimizuotos trumpalaikiams reiškiniams aptikti, gali būti geriausias būdas rasti tokias garsias, trumpai gyvuojančias civilizacijas“, – rašo Kippingas.
Pasak jo, mes jau artėjame prie momento, kai dangus bus beveik nuolat stebimas laiko atžvilgiu. Tokie teleskopai kaip Vera Rubino observatorija ar Sloan Digital Sky Survey praktiškai nepertraukiamai fiksuoja dangaus pokyčius.
Toks stebėjimo būdas tinkamiausias aptikti neįprastą, išskirtinį signalą, kuris, tikėtina, ir taps pirmuoju mūsų susidūrimu su ETI.
„Užuot susitelkus į siaurai apibrėžtas technosignatūras, Ešatijos hipotezės siūloma paieškos strategija teiktų pirmenybę plačiam anomalijų spektrui – srauto, spektro ar tariamo judėjimo pokyčiams, kurių ryškumas ir trukmė sunkiai suderinami su žinomais astrofiziniais reiškiniais“, – teigiama straipsnyje.
„Todėl agnostinis anomalijų aptikimas gali būti perspektyvus kelias į priekį“, – reziumuoja Kippingas.
Realus pirmasis kontaktas: be invazinių laivų ir „gelbėtojų“
Yra daugybė priežasčių manyti, kad pirmasis žmonijos susidūrimas su kita civilizacija nebus panašus į didžiulius invazinius laivus virš miestų, į mus „išgelbėti“ atvykusius kilnius ateivius ar į ekscentriškus „tyrėjus“ iš tolimiausių kosmoso užkampių. Tokios idėjos – tai dramatiškos, dėmesį patraukiančios fantastikos klišės. Vis dėlto jos išlieka viliojančios ir pramoginės.
Kur kas labiau tikėtina, kad pirmasis realus kontaktas bus labai ryškus, labai netipiškas ir galbūt trumpalaikis signalas iš tolimo kosmoso taško – galimos civilizacijos, esančios nestabilioje, pereinamojoje ar net žlugimo stadijoje, pėdsakas.
„Astronominių atradimų istorija rodo, kad daugelis geriausiai aptinkamų reiškinių, ypač pirmieji jų pavyzdžiai, nėra tipiški savo klasės atstovai. Tai reti, ekstremalūs atvejai, turintys neproporcingai didelę stebimąją „išraišką“, – rašo Kippingas.
