Maždaug prieš 4,5 milijono metų pro mūsų Saulės sistemą praslinko didžiulis „kosminis šuo“ – ir jo pėdsakai, regis, matomi iki šiol.
Astrofizikai apskaičiavo, kad dvi žvaigždės, šiuo metu esančios maždaug už 400–500 šviesmečių nuo Žemės, kadaise praskriejo pro mūsų kaimynystę, priartėdamos vos iki 32 šviesmečių. Šios žvaigždės dabar sudaro dalį žvaigždyno Didysis Šuo (Canis Major) „kojų“.
„Tuo metu šios dvi žvaigždės buvo nuo keturių iki šešių kartų ryškesnės nei šiandieninis Sirijus – tai būtų buvusios pačios ryškiausios žvaigždės danguje“, – teigia Kolorado universiteto (CU Boulder) astrofizikas Michaelas Shullas.
Nors vėliau, joms nutolus, ryškumas sumižo, šios žvaigždės, tikėtina, paliko kitokį pėdsaką. Jų intensyvi spinduliuotė galėjo jonizuoti vietinius tarpžvaigždinius debesis, supančius mūsų Saulės sistemą, taip sukeldama reiškinius, kurie jau anksčiau glumino mokslininkus.
Saulės sistema – „lizdelyje“ vietinės Tuštumos burbule
Mūsų nedidelė Saulė su ją lydinčiomis planetomis yra tarsi „lėlė“ galaktikos matrioškoje – Vietiniame burbule (Local Bubble), milžiniškoje tuštumoje, kur tarpžvaigždinės medžiagos tankis daug mažesnis nei vidutinis Paukščių Tako galaktikoje.
Tačiau šio burbulo viduje slypi tankesnės medžiagos „kišenė“, vadinamoji vietinių tarpžvaigždinių debesų sritis. Būtent joje ir yra įsitaisiusi mūsų Saulės sistema.
Šie maždaug 30 šviesmečių ilgio vietiniai debesys daugiausia sudaryti iš vandenilio ir helio. Tačiau šios dujos pasižymi neįprastai dideliu jonizacijos lygiu. Ankstesni tyrimai rodo, kad apie 20 procentų vandenilio atomų ir net iki 40 procentų helio atomų yra įsielektrinę.
Tam, kad tiek atomų taptų jonais, reikalingi labai galingi spinduliuotės šaltiniai, išmušantys elektronus iš atomų debesyse. Tačiau žinomi šio regiono šaltiniai – pavyzdžiui, supernovos, kurios ir „išpūtė“ Vietinį burbulą, – negali iki galo paaiškinti stebimos jonizacijos.
Dėlionė iš judančių dalių
Būtent ši mįslė ir paskatino naują tyrimą. Mokslininkai sumodeliavo mūsų aplinkinę kosminę erdvę per kelis pastaruosius milijonus metų, siekdami išsiaiškinti, kokie spinduliuotės šaltiniai galėjo prisidėti prie neįprastos debesų jonizacijos.
„Tai tarsi dėlionė, kurioje visi elementai nuolat juda“, – sako Shullas. „Saulė juda. Žvaigždės nuo mūsų tolsta. Debesys dreifuoja tolyn.“
Tyrėjų komanda nustatė bent šešis veikiančius spinduliuotės šaltinius. Vienas jų – karšta plazma Vietinio burbulo pakraštyje, skleidžianti daug jonizuojančių fotonų. Savo dalį prisideda ir trys netoliese esantys karšti balti nykštukai.
Paskutiniai trūkstami elementai: Epsilon ir Beta Canis Majoris
Likusius du dėlionės fragmentus, tyrėjų teigimu, sudaro žvaigždės Epsilon Canis Majoris ir Beta Canis Majoris – dvi Didžiojo Šuns žvaigždyno nariai. Nors dabar jos yra už šimtų šviesmečių, maždaug prieš 4,4 milijono metų šios žvaigždės buvo priartėjusios iki maždaug 32 šviesmečių nuo mūsų Saulės sistemos.
Abi šios žvaigždės yra B tipo pagrindinės sekos žvaigždės, tai yra gerokai masyvesnės ir karštesnės už Saulę. Dėl tokios didelės energijos jos, keliaudamos per mūsų aplinkinę erdvę, galėjo palikti po savęs karšto jonizuoto dujų „pėdsaką“, kuris tęsiasi iki pat dabartinės jų padėties.
Vis dėlto ši jonizacija nėra amžina: bėgant laikui atsitiktiniai elektronai, sklindantys kosminėje erdvėje, vėl prisijungs prie jonų ir atomai palaipsniui taps neutralūs.
Žemė ateityje gali sulaukti didesnės kosminės spinduliuotės dozės. Šiuo metu mūsų padėtis vietiniuose debesyse mus šiek tiek apsaugo nuo agresyvesnės tarpžvaigždinės aplinkos. Tačiau prognozuojama, kad Saulės sistema iš šių debesų išdrifts per mažiau nei 2 000 metų.
