Galbūt ne kartą jūsų mintyse ar pokalbiuose nuskambėjo frazė: „Dėl visko kalta mama“ – kad nepalaikė, kritikavo, neparodė pakankamai šilumos ar meilės. Ieškoti kaltininko lengviau nei prisiimti atsakomybę už savarankišką, suaugusiojo gyvenimą. Tačiau ar tikrai kalta mama dėl visų mūsų nesėkmių? Psichologė Liudmila Černova savo įžvalgose paaiškina, kaip tokios nuostatos gali trukdyti asmeniniam augimui, sąmoningam gyvenimui ir vidinei brandai.
Kaltinti lengva, atleisti – kur kas sunkiau
Priimti atsakomybę už savo gyvenimą, santykius, pasirinkimus ir laimę – sudėtinga. Žymiai paprasčiau ieškoti kaltų: manyti, kad viskas būtų buvę kitaip, jei tik mama būtų buvusi švelnesnė, jautresnė, labiau palaikanti. Tačiau ar toks požiūris padeda mums gyventi geriau?
Pasak Liudmilos Černovos, kaltinimas dažnai tampa mechanizmu, leidžiančiu išvengti atsakomybės. Tai tarsi siena, kuri saugo mus nuo skausmingos tiesos – jog mūsų gyvenimas šiandien priklauso tik nuo mūsų sprendimų, o ne nuo to, ko kažkada nepadarė mūsų tėvai.
Vaikystė svarbi, bet ji nenulemia likimo
Taip, vaikystės patirtys daro stiprią įtaką mūsų pasaulėžiūrai, emociniam fonui, savivokai. Tai, kaip mus auklėjo, kokias vertybes perteikė, palieka pėdsaką. Tačiau svarbu suprasti – praeitis yra tik viena dalis mūsų istorijos. Ji neprivalo nulemti gyvenimo trajektorijos.
Mes turime galią keisti savo likimą. Turime pasirinkimų galimybę, nepriklausomai nuo to, kokia buvo mūsų vaikystė. Suaugus žmogus gali perrašyti savo scenarijų.
Kaltinimas – tai atsakomybės vengimas
Kai atiduodame kontrolę mamai – kad būtent dėl jos mums „nepasisekė“, – nebesame savo gyvenimo šeimininkai. Tai gali laikinai nuraminti, bet tai – iliuzija. Tikras vidinis pokytis įvyksta tuomet, kai nustojame ieškoti kaltų ir pradedame kurti.
Atleidimas dėl savęs, o ne dėl jos
Suprasti mamos elgesio priežastis, atleisti – tai ne apie ją, tai apie jus. Skirtingiems žmonėms teko skirtingi gyvenimo pradžios scenarijai: vieniems – švelni ir palaikanti aplinka, kitiems – sunkumai ir atstūmimas. Tačiau augdami įgyjame galimybę rinktis, kaip gyventi toliau. Mes sprendžiame, ką neštis su savimi, ką paleisti, ką kurti iš naujo.
Dėkingumas už gyvenimą
Jeigu net jūsų vaikystė buvo sudėtinga ir kupina skausmo, galite rasti vietos vidiniam dėkingumui – už tai, kad esate. Jūsų mama davė jums gyvybę. Tik tiek ji galėjo duoti, remdamasi savo pačios patirtimi, resursais ir ribotumu. Dėkingumas nėra jos veiksmų pateisinimas, tai – kelias į vidinę ramybę ir savęs priėmimą.
Ar tikrai mama kalta?
Svarbiausias klausimas: ar tikrai mama kalta dėl visko, kaip jums kartais atrodo? O gal kaltinimas – tik patogus būdas išvengti sunkaus, bet būtino darbo su savimi? Mes visi turime teisę kurti savo gyvenimą – sąmoningai. Tai, kaip mylime, dirbame, mokomės ir svajojame – priklauso ne nuo mamos, o nuo mūsų pasirinkimų šiandien.
Užuot kaltinę kitus, pažvelkite giliau į save. Atpažinkite savo jausmus, pripažinkite vaikystės skausmą, atleiskite. Rinkitės sąmoningą gyvenimą – su atsakomybe, atjauta sau ir dėkingumu už tai, kas buvo, kad galėtumėte kurti tai, kas bus.
Nuotrauka @Canva
Šaltinis: psichologė Liudmila Černova, dalijosi šia įžvalga savo puslapyje.
Esu Rasa, puslapio redaktorė, besidominti įvairiomis temomis: pasaulio naujienomis, sveikata, žmonėmis, grožiu, santykiais bei kitomis įdomybėmis, aktualiomis skirtingo amžiaus skaitytojams. Tikiuosi, jog mano straipsniai praturtins ir padės gerai praleisti laiką trokštantiems žinių.