Žmogus atleis, bet aukštesnės jėgos – ne… Žmogus, atliekantis svarbią misiją, atrodo kaip bet kuris kitas paprastas žmogus. Tačiau atpildas už kėsinimąsi į jį visada ateina. Kuo daugiau žalos tokiam žmogui padaroma, tuo didesnis pavojus kyla pačiam nusikaltėliui. Kol kas atrodo, kad tas, kuris kenkia, gyvena gerai, bet iš tikrųjų jam tiesiog suteikiama galimybė susivokti ir pataisyti. Juk ne veltui šalia tokio žmogaus pasirodo šviesi asmenybė, tai pagalba iš viršaus, kuri rodo, kad žmogus pradėjo keistis. Suprasti.
Taigi vieną dieną įvyksta įvykis. O jei žmogus nieko neišsiaiškina, tai viskas kartojasi dar sunkesniu variantu. Jei viskas būna gerai, tada žmogus yra išgelbėtas nuo savo kankintojo, dangiškos jėgos uždeda jam tinkamą apsaugą. Sunkiausiu atveju, kai nėra kito kelio, šios jėgos tiesiog pašalina pažeidėją.
Ir tada žmogus gauna laisvę. Nors niekam nieko blogo nelinki. Tiesiog jo misija yra per daug svarbi. Užtverti jam kelią – tai tas pats, kas pasirašyti sau nuosprendį. Žmogus ir gailėsis, ir verks, ir kaltins save. Kas nepadės, tas neišgelbės. Jis jaučiasi atsakingas už viską, kas vyksta. Jis turi gilų supratimą, kad mes visi esame viena visuma ir visi vienas kitą veikiame kaip viena sistema, kaip skirtingos vieno kūno ląstelės.
Žmogus paprastai negyvena lengvai, bet gali susikurti savyje tokią būseną, kad pasisemtų jėgų. Per daug paprastas gyvenimas neduoda išminties. O be išminties visiškai padėti kitiems neįmanoma.
Net nereikia tiesiogiai padėti kitiems. Vienas pavyzdys gali padėti daugeliui žmonių. Kaip ir paprasta šypsena, geras žodis ir visa šilumos atmosfera, kurią toks žmogus sukuria ir skleidžia aplink save. Nebūtina visą savo gyvenimą skirti kitiems. Aukštesnės jėgos apsaugos jus nuo blogų dalykų. Jums buvo suteikta galimybė pažvelgti į viską kitaip.
