Neišnykstantys miestai po žeme: kaip katakombos, tuneliai ir slaptos šachtos slepia kitą pasaulį

Po daugelio pasaulio miestų gatvėmis driekiasi dar vienas, slaptesnis žemėlapis. Tai senos kasyklos, katakombos, karo laikų tuneliai ir ištisi požeminiai miestai, kuriuos paprastas praeivis retai kada prisimena.

Dalis šių erdvių šiandien atviros lankytojams, kitos tebėra užrakintos dėl saugumo ar karo paslapčių. Tačiau visos jos pasakoja apie tai, kaip žmonės per šimtmečius mokėsi išnaudoti ne tik žemės paviršių, bet ir tai, kas slepiasi po juo.

Požeminiai miestai nuo Anatolijos iki Šiaurės

Vienas labiausiai stebinančių požeminio gyvenimo pavyzdžių yra Kapadokijos regionas dabartinėje Turkijoje. Čia uolienose iškasti milžiniški daugiapakopiai kompleksai, tokie kaip Derinkuju, kuriuose, manoma, galėjo glaustis tūkstančiai žmonių.

Tai buvo ne tik slėptuvės nuo priešų. Po žeme buvo įrengtos virtuvės, sandėliai, maldos vietos, arklidės ir net vėdinimo šuliniai, leidę ilgam laikotarpiui išsilaikyti atskirtiems nuo paviršiaus.

Panašus principas kartojasi ir kitose pasaulio vietose, nors mastai dažnai mažesni. Kai kuriose šalyse žinomos viduramžių pirklių sandėlių galerijos ar uostų tuneliai, jungę prekybines aikštes su krantinėmis, kad vertingos prekės būtų perkeliamos nepastebimai ir apsaugotos nuo plėšikų.

Karo laikų slėptuvės ir šaltojo karo palikimas

Moderniais laikais požemiai ypač išplėsti karo metu. Daugelyje Europos miestų vis dar išlikusios Antrojo pasaulinio karo bombų slėptuvės, komunikacijų tuneliai ir bunkeriai, nors dalis jų užmūryta ar paversta muziejais.

Šaltojo karo laikotarpiu prie didžiųjų sostinių buvo statomi ištisi požeminiai kompleksai, skirti valdžios institucijoms perkelti, jei viršuje kiltų branduolinis konfliktas. Dalies šių objektų vietos iki šiol nėra viešai skelbiamos, o kiti jau atverti lankytojams su griežtais saugumo ribojimais.

Kai kuriose šalyse požeminiai koridoriai buvo integruoti į viešojo transporto sistemą. Metro linijų atsarginiuose tuneliuose ar senų šachtų tęsiniuose kartais vis dar matyti nenaudojamos platformos, techninės patalpos ir avariniai maršrutai, kuriuos miesto gyventojai suvokia tik kaip miglotas žymes žemėlapiuose.

Katakombos: nuo kapinių iki turistų traukos

Katakombos dažniausiai siejamos su dideliais miestais, kuriems pritrūko vietos kapinėms. Požeminės galerijos leido tvarkingai laidoti žmones, neplečiant miestų ribų ir išlaikant tam tikrą sanitarinę tvarką.

Dalis šių vietų šiandien yra lankomos tik su gidais, nes nepažįstamam žmogui lengva pasiklysti tarp panašių tunelių. Drėgmė, natūralios dujos ir nestabilios lubos taip pat kelia riziką, todėl tik nedidelė dalis katakombų pritaikyta turizmui ar tyrimams.

Požeminės kapinės leidžia mokslininkams tirti miestų demografiją, ligas ir mitybą skirtingais laikotarpiais. Archeologams jos yra kaip sluoksniuota knyga, kurioje kiekvienas koridorius žymi tam tikrą epochą ir jos ritualus.

Kasdienybės tuneliai: nuo kanalizacijos iki prekybos

Po žeme slepiasi ne tik praeities glūdumos, bet ir visiškai kasdieni dalykai. Šiuolaikinius miestus laiko milžiniški vamzdynų, kanalizacijos, elektros kabelių ir ryšio linijų tinklai, kurių didžioji dalis nematoma net infrastruktūros žemėlapiuose plačiajai visuomenei.

Kai kuriose vietose egzistuoja ir vadinamieji prekių tuneliai. Dideli prekybos centrai, ligoninės ar universitetų miesteliai jungiasi požeminėmis galerijomis, kuriomis gabenami maisto produktai, skalbiniai, įranga ir atliekos, kad viršuje išliktų kuo mažiau triukšmo ir transporto.

Šiauriniuose regionuose dėl atšiauraus klimato dalis miestų dalių tarpusavyje sujungtos koridoriais po žeme. Tai leidžia gyventojams žiemą pasiekti darbą ar parduotuves neperšąlant ir sumažina viešojo transporto trikdžius esant pūgoms ar ledui.

Požeminės rizikos ir paslėpta ekologija

Nors požeminiai pasauliai žadina smalsumą, jie kelia ir nemažai pavojų. Apleistos šachtos gali sugriūti, juose dažnai kaupiasi degios ar nuodingos dujos, o netikėtas įgriuvimas paviršiuje gali pakenkti namams ar keliams.

Dėl šių priežasčių daugelyje šalių draudžiama savavališkai lankytis uždarytuose tuneliuose ar kasyklose. Oficialūs tyrimai ir ekskursijos vykdomi tik atlikus geologinius vertinimus ir įrengus vėdinimo bei avarinio išėjimo sistemas, kurios sumažina riziką žmonėms.

Kita vertus, požeminės erdvės tampa buveine specifinėms ekosistemoms. Tamsą ir nuolatinę drėgmę prisitaikę pakelti mikroorganizmai, vabzdžiai ar net kai kurios žuvų rūšys mokslininkams padeda suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie ekstremalių sąlygų ir riboto maisto kiekio.

Kaip saugiai pažinti pasaulį po žeme?

Požeminiai miestai ir tuneliai traukia tiek istorijos, tiek ekstremalių pojūčių mėgėjus. Tačiau saugumas šiose vietose visada turi būti prioritetas, todėl atsitiktinis nusileidimas į seną šachtą ar kanalizaciją gali baigtis pavojingai.

Jei norisi iš arčiau pamatyti tai, kas slepiasi po miestų gatvėmis, vertėtų rinktis oficialias ekskursijas su licencijuotais gidais. Tokie maršrutai paprastai suplanuoti taip, kad parodytų įdomiausias detales ir kartu atitiktų priešgaisrinius, geologinius bei higienos reikalavimus.

Net ir nesileidžiant į požemius, apie juos daug pasako miesto archyvuose saugomi brėžiniai ir žemėlapiai. Juos tyrinėdami miestų planuotojai ir istorikai mato, kaip kito infrastruktūra ir žmogaus santykis su žeme nuo pirmųjų tunelių iki šiandienos sudėtingų tinklų.