Kaip bendrai sugalvoti šeimos žaidimus lauke? Paprastos idėjos, kurios suartina

Pavasariui ir vasarai artėjant, vis daugiau šeimų ieško būdų, kaip praleisti daugiau laiko kartu lauke, bet ne visada lengva rasti veiklų, kurios patiktų ir ikimokyklinukui, ir paaugliui. Dažnai pasitelkiami tie patys žaidimai, o vaikai greitai praranda susidomėjimą.

Šeimos sukurti žaidimai gali tapti paprastu būdu sustiprinti ryšį, suteikti vaikams daugiau savarankiškumo ir leisti tėvams geriau pažinti jų pasaulį. Tam nereikia specialių priemonių ar didelių išlaidų, svarbiausia skirti dėmesio ir leisti visiems dalyvauti kūrimo procese.

Kodėl verta patiems kurti žaidimus?

Vaikai daug noriau įsitraukia į veiklą, kurią patys padėjo sugalvoti. Tokie žaidimai jiems atrodo artimesni, nes atspindi jų pomėgius ir idėjas.

Kai šeima kartu kuria taisykles, mokomasi tartis, išklausyti vieni kitus ir ieškoti sprendimų, kurie tinka ne tik garsiausiai kalbantiems. Tai vertingi socialiniai įgūdžiai, kurie praverčia ir darželyje, ir mokykloje.

Kaip pradėti bendrą kūrybos procesą?

Pradžiai galima susitarti, kad tam tikrą savaitės dieną turėsite lauko žaidimų laiką, pavyzdžiui, šeštadienio popietę. Iš anksto vaikams pasakius, kad tą dieną kursite naują žaidimą, jie spėja pasiruošti idėjų.

Naudinga turėti kelias paprastas priemones, kurios tinka daugeliui žaidimų: kamuolį, kreidą, kelis kūgius arba plastikinius butelius, virvutę. Likusius elementus galima susikurti iš to, kas yra kieme ar parke: akmenukų, pagaliukų, medžių.

Balsavimas ir vaikų idėjos

Kad visi jaustųsi išgirsti, galima susitarti dėl paprastos taisyklės: kiekvienas šeimos narys pasiūlo po vieną idėją, o tada balsuojate, kurią bandysite pirmiausia. Taip net ir mažiausias vaikas žino, kad jo pasiūlymas turi tokią pat vertę.

Kai kurie vaikų sumanymai gali atrodyti neįgyvendinami, bet verta pabandyti juos šiek tiek pakoreguoti, o ne atmesti. Pavyzdžiui, jei vaikas nori žaidimo su „supergaliomis“, galima sugalvoti, kad kiekvienas turi savo specialų judesį ar užduotį.

Paprasti žaidimai, kuriuos lengva adaptuoti

Viena patogiausių struktūrų šeimos kūrybai yra žaidimų estafetės. Kiekvienas šeimos narys gali sugalvoti po vieną užduotį, o tada viską sujungiate į bendrą trasą, kurią reikia įveikti paeiliui.

Dar viena idėja yra „lobio paieška“, kai kieme ar parke paslepiami keli daiktai ar užrašai su trumpomis užduotimis. Vyresni vaikai gali kurti žemėlapį, o mažesniems užtenka paprastų rodyklių ir spalvotų ženklų.

Kaip pritaikyti skirtingo amžiaus vaikams?

Šeimose dažnai sudėtingiausia rasti veiklą, kuri priimtina ir pradinukui, ir paaugliui. Gali padėti susitarimas, kad prie kiekvieno žaidimo bus „lengvesnė“ ir „sudėtingesnė“ versija, iš kurių vaikas pats pasirenka, ką nori atlikti.

Pavyzdžiui, mėtant kamuolį į taikinį, mažesni gali mėtyti iš arčiau, o didesni iš toliau ar atlikti papildomą užduotį, pavyzdžiui, pašokti ar apsisukti prieš metimą. Taip visi dalyvauja tame pačiame žaidime, bet jaučiasi iššūkį pasirinkę patys.

Taisyklės, kurios saugo gerą nuotaiką

Kad žaidimai nevirstų barniais, verta iš anksto sutarti kelias paprastas bendras taisykles. Pavyzdžiui, kad nėra pajuokų dėl klaidų, kad galima paprašyti pauzės, arba kad visi kartais pralaimi ir tai yra žaidimo dalis.

Jei vaikas labai jautriai reaguoja į pralaimėjimą, galima rinktis kooperacinius žaidimus, kur svarbu bendras rezultatas, o ne tai, kas surinko daugiausia taškų. Taip palaipsniui ugdomas ir gebėjimas priimti nesėkmę saugiau, be spaudimo.

Ką daryti, kai vaikai nenori dalyvauti?

Kartais tėvai pasiryžta naujam šeimos žaidimui, bet vaikai atsako trumpu „nenoriu“ ir grįžta prie ekranų. Tokiais atvejais gali padėti mažesni lūkesčiai: užtenka pasiūlyti prisijungti bent 10–15 minučių, o ne visai valandai.

Naudinga parodyti pavyzdį patiems pradėjus žaisti be spaudimo, kada vaikas gali prisijungti vėliau. Jei mato, kad tėvai tikrai mėgaujasi veikla, o ne tik „veda programą“, smalsumas dažnai nugali nenorą.

Maži ritualai, kurie skatina tęsti

Kad žaidimai lauke netaptų vienkartiniu eksperimentu, verta susikurti nedidelį ritualą prieš ir po jų. Pavyzdžiui, prieš pradedant kiekvienas pasakote po vieną dalyką, kurio labiausiai laukiate, o po žaidimo – kas labiausiai patiko.

Taip vaikai mokosi įvardyti savo patirtis, o tėvai geriau supranta, kas iš tiesų veikia ir ką norėtųsi pakartoti. Be to, atsiranda tradicija, kuri pati savaime tampa saugumo ir artumo ženklu.